| Ephemeris Philosophica Theologicae - Philosophicae Facultatis in Universitate Lituana.
LOGOS FILOSOFIJOS LAIKRAŠTIS
REDAGUOJA Prof. Pr. Dovydaitis
IX metai, 1 Nr.
"Leidžia Lietuvos Universiteto Teologijos Filosotijos Fakulteto Filosofijos skyrius.
KAU NAS === > ——— >> 1929
Turinys—Sommaire.
Donskis, I, Praėjusio laiko būties problema Le problėme dė PExistence“du Passė - + = — Šilkarskis, VI, Liutoslavskio „Lenkų filosofija“ 2 „Philosophie polonaise“ dė Lutoslawski = + > - > 13—16 Eretas, J, Hippolyte'o Taine'o „Meno filosofija „Philosophie de I! Art“ de Hippolyte Taine - “ Reinys, M., Iš visuomeninko psichologijos . - Psychologie de Yhomme d'action sociale > - - - — 57—64 E, Wašmann S. J., Filosofinės problemos, kurių iškelia sktuzdžių svetingumo instinktai, naudingi ir svetimoš rūšies zyvianis (Skyrelis iš Wasmann'o gausiugų tyrinėjimi apie skruzdės ir jų svečius, jo 70 metų amžiaus sukaktuvių proga šių metų Gegužės mėn. 29 d.) Ž Les problėmes philosophigues dans les rapports des insectes myrmčcophiles avėc les fotirmis. (Un 6xtrait des čtudės trės nombreuses di R. P. E, Wasmann sur les fourmis et Ieurs hėtes A šropos du 70 anniversaire de 2 sa naissance 16 29 mai d'annėe courante) > > > - 65—82 Račkauskas, M, Platono Eutifronas, Vertimas su. paaiškinimais | : -Euthyphron de Platon. Traduction commentėe“ - => - 83—08
1—12, 112
+ 117—56
17 L]
Dovydaitis Pr, Erich Bechėr = -+> >> > > - > = - 08—109 2 „John Buūrnet+ > >> 2-2 100 Iš naujausios Hteraturos Ž Ouvragės analysės - - > -—+ - > 110—112 Spaudos klaidų atitaisymas Errata - 3
> 412
RAA RT
Filosotijos laikraštis Z Jau eina O-sius metus, :
Leidžia Lietuvos Universiteto Teologijos-Filosofijos Fakulteto Filosofijos skyrius. Iki šiol išėjo ir galima gauti: 3 1921/22 m. dvejos knygos, kaina 10 litų, I
1923 m, vienerios knygos 107 1924 m. dvejos knygos “1
1925 m. dvejos knygos =— B 1926 m. trejos knygos EAR a 1927 m. dvėjos knygos „2 165 1928 m. dvejos knygos | 15, 1929 m. vienerios knygos 1023
59. Visas „Logos“ sukrautas Šv. Kazimiero Draugijos Centriniame Knygyne Kaune.
a
Ephemeris Philosophica Theologicae - Philosophicae Facultatis in Universitate Lituana.
„LOGOS
FILOSOFIJOS LAIKRAŠTIS
REDAGUOJA Prof. Pr. Dovydaitis
Leidžia Lietuvos Universiteto Teologijos- | Filosofijos Fakulteto Filosofijos skyrius.
KAUNAS 1929
Turinys—Sommaire.
Donskis, J., Praėjusio laiko būties problema
Le problėme de VExistence du Passė - - - - - 1—12,112 Dovydaitis Pr, Erich Becher - - - - - > - > - - - 98—100 „ „John Burnet - - - - m 100 » „ Dvejos sukaktuvės Euiopos dvasios istorijoj Deux anniversaires dans !' histoire de la pensėe europėenne > > > >>> 161-—165 Eretas, J, Hippolyte'o Taine'o „Meno tilosotija“ „Philosophie de !' Art“ de Hippolyte Taine - - - 17—50
„A „ Literaturos nagrinėjimo metodai Les mėthodes scientifigues de Y'histoire littėraire - 154—160
Munnynck, M. de, O. Pr., Literaturos mokslas
La science de I'histoire littėraire - - - - - - 145—153 Račkauskas, M., Platono Eutifronas. Vertimas su paaiškinimais
Euthyphron de Platon. Traduction commentėe - - - 83—08
„ „Platono Fedonas. Vertimas su paaiškinimais
(nebaigta)
Phėdon de Platon. Traduction commentėe
(2-suivre) > > 113—144 Reinys, M., Iš visuomeninko psichologijos
Psychologie de Y'homme d'action sociale +» - - - 57—64
Ž „Iš nusikaltimo ir teismo psichologijos
La psychologie criminelle et judiciaire - » - - 1060—174 Šilkarskis, VI, Liutoslavskio „Lenkų filosofija“
„Philosophie polonaise“ de Lutoslawski - - - - 13—16
Wasmann, E. S. J, Filosofinės problemos, kurių iškelia skruzdžių svetingumo instinktai, naudingi ir svetimos rūšies gyviams Les problėmes philosophigues dans la symphilie altruisti- gue des Fourmis. > > - - > > >> > - 05—82
Iš naujausios literaturos | Ouvrages analysės - - » - - 110—112, 174
———
Praėjusio laiko būties problema. Dr. J. Donskis, Kaunas.
Ar yra praėjusis laikas, arba praeities būtis? Rodos kad ne, nes jos nebėra. Ji buvo, bet dabar ji nebeegzistuoja. Tokia prasmė tvirtinimo, kad ji jau praėjusi, kad ji — praeitis. Tokiu būdu išeina, kad praeitis yra nebūtis.
Ž Bet, iš kito šono, mes juk darome sprendimus apie praeitį, kurie turi savo objektu realią praeitį. Tiesa, esti taip pat sprendimų, apie kuriuos manoma, Kai jie nėra nukreipti į tikrovę. Tai yra vadiuamieji „idealiniai“ sprendimai '" (pavyzdžiui, matematikos sprendimai), kuriems kai kurie autoriai nori pri- skirti tikrovei ir būčiai svetimą pobūdį (jau John Locke savo veikale „Essay concerning human understanding“ tvirtino, jog pažinimas iš idejų yra nepriklausomas nuo tikrovės)!. Bet sprendimai apie praeitį nepriklauso šiai sprendimų rūšiai. Jie nėra „idealiniai“ sprendimai, jie yra „realiniai“
sprendimai, jie yra nukreipti į tikrovę, į faktus, į būti.
Bet šios būties jau nebėra. Praeities būtis yra buvimas, kurs jau nėra buvimas, toks buvimas, kurs yra nebuvimas. Tokiu būdu mes randame sau prieštaraujančią situaciją. Glūdinčioji šiame prieštaravime problema gali pasirodyti paprasta ir net banali. Bet šis tariamasis paprastumas nesuma- 'žina problemos išsprendimo sunkenybių. ,
Mums gali prikišti, jog praeities nebūtis yra nebūtis tiktai santykiu su dabartimi. Europa nėra Amerika, ji neturi savyje Amerikos, ji atmeta nuo savęs tvirtinimą, jog ji esanti Amerika, ir tokiu būdu ji yra Amerikos nebu- vimas, nebuvimas santykiu su Amerika. Panašiai, vakarykštė diena būtų nebuvimas tiktai jos santykiu su šiąja diena, nes ji neturi savyje šios dienos ir prieštarauja tvirtinimui, jog ji yra šioji diena. Taigi, praeitis galėtų būti suprasta kaip būtis, nors ji ir yra dabarties nebūtis. nebūtis santykiu su dabartimi. Bet šis klausimo išsprendimas negali būti pripažintas pakanka- mu. Mes galvojame praeitį ne kaip relativią, bet kaip absolučią nebūtį. Mes joje matome ne buvimą, kuris nėra koks nors kitas buvimas ir kurs yra nebuvimas tiktai santykiu su šiuo pastaruoju, bet kažką, kas visiškai nėra buvimas ir kurs yra grynas nebuvimas, gryna nebūtis. Bet, iš kito šono, kaip jau anksčiau buvo pasakyta, mūsų sprendimai apie praeitį yra realiniai sprendimai, sprendimai apie būtį.
Paradoksinė praeities sritis yra platesnė, negu gali mums pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dabartis nuolat nyksta, ir visa tikrovė, apie kurią mes galime ką nors spręsti, dingsta tamsiojoje praeities karalystėje anksčiau, negu galėtume apie ją ką nors pasakyti. Jei mes kalbame apie Montblanc'o kalną kaip apie kokį nors dabar egzistuojantį pažinimo objektą, tai tas, kas pasirodo dabartinis, yra tik visiškai nereikšmingas laike išplėstos objekto egzistencijos fragmentas; viskas, kas pasiliko, yra praėję ir krinta į keistą nebesančio buvimo viešpatiją.
1 1! John Locke, Essay concerning human understanding, Book II, Chapter XXX 4 Chapter XXXI $3, Chapter XXXII $ 17 ir ypačiai Book IV Chapter IV $$ 1—9, alygink taip pat su penktąja Dekarto „Meditatio“. >
2 J. Donskis: Praėjesio laiko būties problema
Pažymėtina, kad iš praeities nebuvimo eina, kaip paprasta išdava, ne- galimumas tiesioginai patikrint į praeitį nukreiptų sprendimų tikrumą, t. y. negalimumas juos betarpiškai patikrinti, suvokiant patį praėjusį objektą. Praeities nebėra, ir todėl ji yra neprieinama tiesioginai suvokiančiam paži- nimui 1. Kur istorikas tariasi tiesioginai matąs ties savimi praeitį (pavyzdžiui, stebėdamas kokius nors paminklus), tai kol jis suvokia juos jutimo būdu, iš tikrųjų turi reikalo tiktai su dabartimi, tai yra (nekreipiant dėmesio į laiką, praslinkusį tarp pajustojo fizinio įvykio ir pajutimo akto) su dabartine, laike betrunkančios egzistencijos dalimi. Tiktai mums laikantis tos nuomonės, kad suvokiamasis daiktas nekinta, tai yra, kad jo dabartinis ir praeitieji bu- viai tarp savęs lygūs, mes esame palenkiami supainioti šiuos būvius, kurie, nežiūrint į jų panašumą, yra skirtingi. Tai yra sunkenybė, kuri yra priešinga anksčiau paminėtajai. Anksčiau mes esame pasakę, kad galvojamoji dabartis neatidėliojant ir neišvengiamai tampa praeitimi; čia tvirtiname, jog jutimo būdu suvokiamoji praeitis pasirodo dabartimi.
Negalimumas tiesioginai suvokt praeitį randa, rodos, savo ribas atmintyje, kuri netarpininkaujama jokio protavimo, supažindina mus su praėjusiais įvykiais. Atmintis yra tiesioginė, kadangi ji apsieina be tarpininkaujamo pro- tavimo. Bet, iš kito šono, ji nėra tiesioginė, kadangi ji mus palieka atskir- tus nuo praeities, apie kurią ji mums praneša, ir neduoda galimumo tą pa- čią praeitį tiesioginai suvokti. Klaidos atsiminime visuomet galimos, atsimi- nimų patikrinimas niekuomet nėra visiškai nereikalingas ir dažnai pasirodo pageidaujamas. Negalimume tiesioginai suvokti praeitį nieko nekeičia tas taktas, kad atsimenamieji sprendimai (Erinnerungsurteile) mums atrodo kaip tikė- tini ir nereikalaują jokių įrodymų nei protavimų. Atminties tikėtinumą visuomet lydi kažkokia neapgalima, nevisados budėjanti, bet niekuomet visiškai neužmie- ganti abejonė. Atminties liudymas rodos mums, dėl negalimumo tiesioginai suvokti praeitį, kaip kažkokia savavališka pretenzija, nerandanti patenkini- mo. Bet jei negalimas tiesioginis praeities suvokimas, kurs galėtų mums duoti absolučiai tikėtiną pažinimą, ir jei visos netiesioginio pažinimo rūšys, o tarp jų ir atmintis, pasirodo, palyginant su tiesioginu suvokimu, kaip kažkokia mažiau tikėtina ir daugiau ar mažiau abejotina pažinimo rūšis, tai skeptikas gali lengvai pajusti palinkimo praeities pažinimą laikyti visiškai negalimą?. Tokiu būdu ypatingos rūšies prieštaravimas atsidengia atminties problemoje. Atsimenamasis pažinimas yra absolučiai tikėtinas, nes jis pretenduoja be įrodymo būti tiesa; bet jis, iš kito šono, yra abejotinas, nes jo tiesioginai patikrinti visiškai negalima. Atsimenamoji praeitis, iš vieno šono yra žinoma, bet, iš kito šono, abejotina ir, gali būti, nepažįstama.
Mūsų problemą apsunkina ir paaštrina dar viena aplinkybė. Praeitis rodo apibrėžtumą (Bestimmtheit), kurio trūksta ateičiai ir kurio neturi nė dabartis. Ateitis yra neapibrėžta. Net mūsų matematiškai pagrįstieji būsi-
1 Palygink Sir William Hamilton, Lectures on Metaphysics, 2 Volumes Vol. I 218—221 pp.
2 „Pagalvokite apie nuobodžią rutiną skeptikų, kurie klausinėja, ar mes turime atei- ties (tai yra pomirtinį) gyvenimą. Įdomus klausimas yra kitas: ar mes turime praeitį? Vos tik praėjusi minutė, ar ji nėra, racionalistišku atžvilgiu, tiktai tradicija ir vaizdas?“ ironiškai klausia anglų rašytojas G. K. Chesterton („Tremendous Trifles“, tai yra „Baisios Smulkmenos“).
J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema 3
mųjų įvykių numatymai nėra visiškai tikri faktinos numatytųjų įvykių reali- zacijos atžvilgiu, nes visuomet gali pasireikšti aplinkybių, kurios mūsų iš- rokavimuose nebuvo numatytos. Dabartis, kaip tokia, yra pilnai apibrėžta, bet mūsų pažinimas konstatuoja šį apibrėžtumą, dabarčiai tapus praeitimi. Ogi praeitis mums pasirodo absolučiai apibrėžta. Tas, kas buvo, turi api- brėžtą kokybę, kuri jam priklauso be jokių abejonių. Ji buvo tas, kas ji buvo. Bet iš šio apibrėžtumo eina pažinimo palengvinimas. Tas, kas yra neapibrėžta, negali būti pažinta su dideliu tikrumu; ozi apibrėžtieji daiktai lengviau atsidengia mūsų pažinimui. Tokiu būdu praeitis, žiūrint į jos api- brėžtuma, turėtų pasirodyti objektu ypačiai prieinamu mūsų pažinimui. Bet tuo pačiu metu praeitis, kuri rodos taip palanki mūsų pažinimo pastan- goms, joms gamina didžiausių sunkenybių: kaip neegzistuojanti, ji, taip sa- kant, išsprunka iš tiesioginio pažinimo, o čia galimasis netiesioginis atsi- menamasis pažinimas yra nebe trūkumų. Naujas prieštaravimas, prie kurio prisideda dar vienas. (Galima pasakyti, kad apibrėžtais gali būti tiktai ob- jektai, kurie egzistuoja (nebūtis, kaip niekas, negali būti apibrėžta); ir dėlto turėtume pripažinti, kad praeitis, turint galvoje jos nebuvimą, negali būti apibrėžta. Bet iš kito šono, šis apibrėžtumas, kurs pasirodo prieštaraująs nebūčiai, yra praeities nebuvimo pasėka. Pilnasis apibrėžtumas tinka tiktai tam, kas yra miręs arba sustingęs, tam, kas nebegali reikštis naujomis ypa- tybėmis, tam, kas nebūtyje yra visiškai pasibaigęs.
Praeities problematika, kaip mes ją esame išdėstę, glūdi nuomonėje, kad praeities nebėra, nuomonėje, kuri susiduria ir įeina į koliziją su neabe- jotinu praeities būties aspektu. Si nuomonė, kuria mes remdavomės, dė stydami mūsų problemą — yra tai pažiūra priešmokslinės, kasdienės minties, kuri dažnai esti nesąmoningai perimama ir netgi daugymos filosofiškų ra- jungia su neišvengiamu pripažinimu kažin kokio praeities būties aspekto ir įpuola į savo rūšies antinomiją — nepasiliko be antpuolių iš priešingų pažiūrų šono. Filosofijoje ir kitose minties srityse netrūksta bandymų vi- siškai atsisakyti nuo nuomonės, kad praeitis neturi jokios būties ir tik tvir- tinti, kad praeitis nebeegzistuoja.
Dviejose dvasios srityse, kurios, nežiūrint į jų glaudų santykiavimą su filosofija, turi būti nuo jos atskirtos, mes galime konstatuoti tendencijas, kurios skiriasi nuo išsiplatinusio praeities supratimo ir linksta į jos būties, jos buvimo dabartyje pripažinimą: religijos ir teorinės fizikos srityse.
Religinė Dievo sąvoka apima Jo visako žinojimą. Visako žinojimo sąvoka reikalauja žinot apie visus laikus, tai yra ir apie praeitį. Žinojimas apie praeitį, kurs įvyktų tiktai praeityje, reikštų, kad Dievo žinojimas da- bartyje yra nepilnas (kaip šalinąs praeitį) Bet Dievo žinojimui netinka jo- kie trūkumai. Dėlto Dievas turi . žinoti visais laikais, tai yra amžinai apie visus laikus. Prie to dar reikalinga pabrėžti, jog Dievo žinojimas negali būti nepilnai tikras. Dėlto Dievo žinojimas negali būti panašus į žmogišką atmintį, jis turi būti tiesioginis suvokimas arba koks nors kitoks pažinimas, kurs būtų laisvas nuo visokių tarpininkavimų, skiriančių nuo mūsų objektą. Tai galima būtų išvesti ir remiantis kitais pagrindais. Jei Dievas visuomet |
4 ). Donskis: Praėjusio laiko būties problema
viską žino, tai Jo žinojimas negali kisti su bėgančiu laiku. Jei jis nekinta su laiku, tai jis turi būti tas pats, koks jis buvo praeityje. O jei jis praei- tyje, kada žisai buvo simultaniškas (simultane, gleichzeitig) su pažinta pra- eitimi, negalėjo būti jos prisiminimas, tai jis ir šiandien negali būti tos pra- eities atsiminimas. Tokiu būdu Dievas turi tiesioginį žinojimą apie praeitį. Šis Dievui pripažintinas amžinas tiesioginio praeities pažinimo galimumas be ypatingų paaiškinimų negali būti laikomas vienaprasmis su amžina pra- eities būtimi. Dievo Amžinybė yra ribotos - laikinos būties praeinamybės priešingumas; ši praeinamybė yra svarbus santykių tarp Dievo ir pasaulio bruožas. Visų sukurtųjų daiktų praeinamybėje nieko negali pakeisti ir sie- los nemarumas; šis reiškia sukurtos esybės, bet ne jos atskirų momentų begalinį patvarumą laike. Šie momentai nyksta praeities nebūtyje, toliau beegzistuojant laike trunkančiai esybei, bet jau naujuose jos buvimo mo- mentuose, ktirie yra skirtingi nuo jau prabėgusių ir praėjusių. Tokiu būdu religinėje Dievo idejoje nėra nedviprasmio praeitojo laiko tvirtinimo. Bet tikėjimas į Dievui amžinai galimą tiesioginį praeities suvokimą reiškia visų „priimtos praeities nebuvimo pasėkos, tai yra jos tiesioginio pažinimo ne- galimybės, neigimą. Dėlto jis implikuoja jei ne praeities buvimo teigimą, tai bent nurodymą į ją.
Visiškai kitoj srity mes konstatuojame mintį, kuri taip pat skiriasi nuo visų priimto praeities problemos supratimo. Naujoje fizikoje laikas laikomas tokiu dydžiu, kuris yra tam tikra prasme lyginamas su erdvės dydžiais, arba ketvirtuoju matavimu, kuris yra pridedamas prie trijų erdvės matavimų. Laiko ir erdvės pasaulis yra tokiu būdu laikomas keturių matavimų nepa- liaunamybe (continuum). Ši nepaliaunamybė apima visą praeitį. Kiekvienas įvykis laiko ir erdvės nepaliaunamybėje turi savo vietą. Pasaulinis vyksmas suskyla į daugybę įvykių, kurių kiekvienas yra apibrėžtas laiko ir erdvės atžvilgiais. Lokalizacija laiko ir erdvės nepaliaunamybėje, kurioje laiko ma- tavimas yra lyginamas su erdviniais matavimais, pasirodo panaši į lokaliza- ciją erdvėje. Laike nuo vienas kito atskirti įvykiai yra tarsi visi duoti iš karto, nes skiriąs juos laikas yra lyginamas iš karto su duotąja erdvės distancija. Tuo yra nurodoma į praėjusių atsitikimų egzistavimą ir po jų praslinkimo. Cia reikia pažymėti, kad šis laiko distancijos palyginimas su erdvės distancija nėra pilnas, kaip tai buvo pripažinta ir fizikos specialistų *. Laiko atžvilgiu įvairių atsitikimų: simultaniškas egzistavimas, kurs visi- škai nesiskirtų nuo erdvės atžvilgiu įvairių įvykių simultaniško egzistavimo, turėtų mums leisti tiek lengvai keltis iš vienos vietos į kitą ir atgal išilgai laiko distancijos, kiek yra mums leista keltis išilgai erdvinių distancijų. Bet to negalima. Negalimumas atgal grįžtančiųjų judėjimų laike mums nurodo į praeities išnykimą, kurį ir teorija laiko, kaip ketvirtojo ma- tavimo, šiaip ar kitaip turi pripažinti arba kuriuo būdu išaiškinti. Bet pasi- lieka neginčytinas faktas, jog analogija, kuri yra minėtoje tezėje, nežiūrint į skirtumą, išvestą tarp erdvės ir laiko distancijų, implikuoja, kad laiko atžvilgiu atskiri atsitikimai yra kokiu nors būdu duoti draugė. Sis pastarasis minėtosios tezės aspektas, jei nėra aiškiai išreikštas tvirtinimas
a: o Ealygink Ėmile Meyerson, La Dėduction Relativiste, Paris 1925, Chapitre VIII Pp 3/—11.
J. [ onskis: Praėjusio laiko būties problema 5
praeities egzistavimo po jos išnykimo, kurs turėtų šiaip ar taip būti sutai- kintas su šiuo išnykimu — tai yra bent nurodymas į šį egzistavimą.
Grynosios tilosofijos srityje mintys, vedančios pripažint praeities būtį arba besiartinančios prie to, yra randamos daugelio autorių.
Pirmoje eilėje reikia paminėti Bergson'o atminties teoriją, pagal ku- rią, praeitis mums yra tiesioginai duota atmintyje, kas (žiūr. aukščiau) esą nurodymas į jos (tai yra praeities) būtį) !. Bergson'as neigia, kad atminties atvaizdai yra smagenų vyksmų pagaminti subjektiviniai vaizdai. Pagal Bergson'ą, smagenys turi tik funkciją atrankos tarp galimų tiesioginių mūsų praeities suvokimų, atrankos, kurią determinuoja mūsų praktiniai rei- kalai. Mūsų dvasios sugebėjimas nusigręžti nuo praktinių reikalų duoda galimumo nuo praktinės atrankos sąlygų prieiti prie laisvos intuicijos, kuri gali regėti mūsų praeitį visoje jos gyvoje pilnybėje. Mūsų praeitis tebeegzistuoja mūsų atmintyje, nors tik kartais, kada mums pavyksta pasilaisvinti nuo praktinio gyvenimo valdžios, be varžymų pereina sąmonės slenkstį*. Bet čia pažymėtina, kad Kergson'as šiuos savo tvirtinimus išreiškia nevisuo- met su pakankamu aiškumu. Vienoje vietoje jis sako, jog tai, kas yra palai- koma atmintyje, yra praeities vaizdas, o ne pati praeitis. Bergson'o tvirtinimas, kad galima tiesioginai suvokti praeitį, nėra, kaip mes jau esame pasakę, aiškiai išreikštas praeities būties pripažinimas. Jis tiktai neigia vieną praeities nebuvimo pasėką, tai yra negalimumą tą praeitį tiesioginai suvokti, ir tik dėlto jis implikuoja praeities būtį, Bergson'o teorija nėra tiesus ir nedviprasmis tvirtinimas, kad praeitis dar tebėra, bet ji (ši teorija) prisiar- tina prie tokio tvirtinimo *.
Kai kurie naujausių laikų galvotojai, būdami nepriklausomi nuo Bergson'o pažiūrų, bet pasiremdami jiems visiems bendru nusistatymu, kad visų rūšių pažinimo objektai yra tiesioginai duodami mūsų pažinimo aktuose, tvirtina, jog mes suvokiame mūsų prisiminimo aktuose pačią praeitį3. Sis tiesio- ginis praeities turėjimas mūsų prisiminuosė implikuoja, kaip anksčiau jau buvo pasakyta, kokiu nors būdu suprastintą praeities būtį. Kadangi pagal šios filosofiškos krypties atstovus (ypačiai pagal Alexander) pati pa- žintoji tikrovė mums yra tiesioginai duodama ne tik prisiminimuose, bet ir
1 Henri Bergson, Matičre et Mėmoire. Essai sur la relation du corps a Vesprit, Paris. Alcan. * Henri Bergson, Matičre et Mėmoire, 152 ir sek., 167, 169. 3 Henri Bergson, op cit. p. 2.0. 2 „ „/ Buvo mėginta surasti škotų tilosoią Thom ą Reid'ą (gyv. XVIII šimtmečio gale) pripažinus, kad yra tiesioginis praeities suvok mas. Tiesa, Reid'as kalba apie tai, kad mūsų atsiminimų objektai nėra dabartiniai praeities vaizdai arba atvaizdai, bet pati atsi- mintoji praeitis. Tačiau Reid'as tuo nori tiktai pasakyti, jog atminties akto esmė yra ne dabartinis prisiminimo vaizdas, bet tvirtinimas, kad kas nors egzistavo praeityje, arba tiesiog į praeitį nukreipiame, praeitį intenduojančiame tikėjime (helief) į jos buvusią tikrovę. Praeitis yra, pagal R eid'ą, tiesioginai intenduojama (atsimindami mes turime galvoj pačą praeitį), bet ji nėra mums tiesioginai duota ją pačią reginčiame suvokime. (Palygink homas Reid, Ar inguiry into the Human Mind on the Principles of Common Sense. Werks. Edinburgh 1846 pp. 105 - 106). = „> Pavyzdžiui, S. Alexander, Space, Time and Deity. 2 volumes. — Lair d, Studies in Realism, pp. 5U—59 (abu veikalu išleido Mac Millan, Londone). Plg. taip pat tusų filosofo N. O. Losskiį'o pažinimo teorijos raštus.
6 J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema
visuose pažinimo aktuose, tai pagal minėtąją kryptį galima kalbėti apie tie- sioginį- pačios praeities turėjimą ir apie jos būties implikaciją turint galvoje ne tik prisimenamąją praeitį, bet ir pažintąją praeitį apskritai.
Prie panašių rezultatų prieina ir L. P. Karsavin'as, kurs iš vieno šono remiasi principų tiesioginio objektų turėjimo pažinimo aktuose (kuriam dalimi pritaria) ir, iš kito šono, išeina iš jo paties metafiziškos konstruk- cijos ypatingų premisų. Pagal Karsaviną, mūsų „aš“ yra visalaikinė (scespewennaa) vienybė; kiekvienas jo būvių turi savyje visus kitus arba yra su jais tolygus (be to, pagal Karsavin'ą, visi mano jo „aš“ būviai yra tolygūs su visu pasauliniu vyksmu, iš ko seka tiesioginis šio vyksmo turė- jimas mūsų pažinimo aktųose). Ši tolygybė (arba šis turėjimas savyje mano paties būvių ir visos tikrovės) gali pasidaryti aktualiu tiktai mums įgijus patyrimą palenkiantį, superempirinį tobulumą. Mūsų faktino patyrimo ne- tobulume ji pasilieka paslėpta arba potenciali (taip sakant, sųtraukta, cra:kennas); bet vistiek ji apsireiškia, nors netobulai, mūsų prisiminimuose, kur mūsų dabartiniai būviai turi savyje mūsų praėjusius būvius (juos pa- čius, ne jų dabartinius vaizdus). Šis tiesioginis praeities turėjimas yra, pagal Karsavin'ą, kaip jau pasakyta, nepilnas !.
Aiškiai išreikštą, netik implikuotą tiesioginiame turėjime mūsų prisimi- nimuose, praeities būties tvirtinimą randame pas Louis Lavelle'j. Praei- tis, pagal jį, nenyksta, nevirsta nieku. Ji pasilieka būtyje, neiškrinta iš jos. Ji niekuomet nenustoja savo vietos visą laiko srovę apimančioje būties tvarkoje. Šis praeities buvimas pasireiškia prisiminime, kurs mums rodo jos vietą būties tvarkoje. Bet praeities dalys, kurių mes nerandame mūsų atmintyje, tebeturi savo vietą trukimo (durėe) visete, kaip objektai galimų atsiminimų, kurių sritis peržengia individualinės atminties sienas ir apima visus realius įvykius be išimties?. Tai Lavelle'is, kaip lengva pastebėti, tvirtina ne praeities būtį kaipo tokią, nepriklausomai nuo tfaktino paty- rimo. Šis vaidina tiktai vaidmenį akto, mums atskleidžiančio praeities egzistavimą.
Nedviprasmiai išreikštą praeities tvirtinimą randame ir pas C. D. Broad'ąš. Atsitikęs įvykis egzistuoja, pagal Broad'ą, amžinai. Jei praėję įvykiai nebeegzistuotų, jie negalėtų turėti su kuo nors jokių santykių. Bet kiekvienas praėjęs įvykis įeina laiko atžvilgiu 1) į pirmiau ėjimo santy- kius su vėlesniais praėjusiais įvykiais bei su dabartimi ir 2) į paskui ėjimo santykius su anksčiau atsitikusiais įvykiais. Tas nebūtų galima, jei praeitis nebeegzistuotų. Be to, pagal Broad'ą, galima pasakyti, kad praeitis kinta, įsigydama naujų santykių su naujai prisidedančiais vėlesniais atsitikimais. Cia kalbama kaip apie laiko, taip ir apie priežastingumo santykius, į kuriuos praėję įvykiai negali įeiti vėlesniems įvykiams dar neatsitikųs. Toliau, jei reikėtų pripažinti tiesioginį praeities turėjimą mūsų prisiminimuose (Broa- d'ui tai abejotina), tai mes taip pat turėtume praeities kitimo pavyzdį, per įgijimą naujų santykių su dabartiniu prisiminimo pergyvenimo atsitikimu.
1L. P. Karsavin, Oniocoj a ncropia ic O nauvaxax6. OnnT xpucTianckoū MeTA(hA3EKU. Toms I. raaBa III. , A 2 Louis Lavelle La dialectigue de P Eternel Prėsent. De |'Etra, 19—24 pp. < 5 CG. D. Broad, Mind and its Place in Nature, 252, 256—257 pp.
"7-2
J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema 7
Iš to, kas pasakyta, aišku, jog, pagal Broad'ą, visa praeitis, nepriklausomai nuo jos prieinamumo mūsų atminčiai, tebeegzistuoja. Drauge su šiuo praei- ties nebuvimo neigimu Broad'as neigia ir tą absolutų, jokių permainų nepakenčiantį apibrėžimą, kurs yra bendrai priskiriamas praėjusiems įvy- kiams. Praeitis jam įgyja savo rūšies gyvenimą ir judrumą; ji auga, įeidama į naujus santykius.
Nuomonę, pagal kurią praeitis turi galimumų gyvam keitimuisi, ran- dame reikštą Makso Scheler'io, kurs, pasiremdamas Troeltsch'u, Williamu Stern'u ir kitais, pritaikina ją istorinei tikrovei. Istorinis įvykis esąs nebaigtas. Jis veikiąs ateities kartas ir įgijąs naujų ypatybių vertinimuose, kurių objektu jis tampa įvairiais laikais. Jis gali tokiu būdu būti užbaigtas tiktai pasaulio istorijos gale. Istorinis įvykis turi įvairių reikšmių ivairioms epochoms, kurios jį vertina įvairiais atžvilgiais. Istorinė praeitis nežino sustingimo, ji gali būti keičiama kaip ateitis. Istorinės lytys (Gestalten) nuolat kinta ir įgyja naujų prasmių, naujų reikšmių, kurios buvo svetimos jų laikams. Istorinio objekto keitimasis pareina nuo istoriškai pažįstančiam priklausančios vertybių sistemos, nuo jo interesų krypties, ir net nuo atei- ties perspektivų, kurias jis sau užsibrėžia. Sis praeities kintamumas yra, pagal Schelerį, griežtai apribotas istorijos sritimi !.
Tokiu būdu tris svarbiausius bendrai priimto mūsų klausimo suprati- mo elementus — praeities nebūtį, tiesioginio jos regėjimo atmintyje nega- limumą ir absolutų nekintamumą — cituotieji autoriai neigia. Sakytieji autoriai gina priešingas tezes: amžiną praeities būtį (Broad, Lavelle), jos tiesioginį turėjimą (Bergson, Losskij, Karsavin, Alexander, Laird), jos keitimąsi (Broad, Scheler).
II.
Dabar reikalinga atsakyt į klausimą, ar prieštilosotinius ir su jais sutinkan- čius filosofinius mūsų problemos išsprendimo būdus reikia pamest mūsų cituotų nuo jų besiskiriančių pažiūrų naudai? Ar turi šios pastarosios paradoksalinės pažiūros neišvengiamai mus įtikinti? !
Kaip pasielgti, pirmoje eilėje, su tvirtinimu, kad yra praeities būtis? Kaipo toks, jis dar nėra atviras sveiko proto pažiūrų neigimas. Nes ir sveikas protas pripažįsta praeičiai kokį nors buvimo aspektą (I skirsnys). Bet, pagal sveiką protą, yra tuo pačiu metu neneigtinas ir praeities neb u- vimo aspektas. Praeities nebuvimo aspekto neigimas ir išimtinas praeities buvimo aspekto pabrėžimas yra tas minėtų filosofiškų teorijų bruo- žas, kuris jas griežtai skiria nuo bendrai priimtos pažiūros. Ar neišven- giama pripažinti praeities būti išimtiną ir nevaržomą jokių nebuvimo momentų? :
Visų pirma tenka išaiškinti šio pripažinimo prasmę. Reikalinga nuro- dyti skirtumas tarp praeities būties sąvokos ir kitų į ją panašių sąvokų. Praeities buvimas yra buvimas kokios nors, laiko momente realioje laiko tvarkoje lokalizuotos, realybės taip pat ir po vėlesnių momentų įvykimo, tai yra buvimas kokios nors tikrovės R laike t; (Rt,), taip pat ir vėlesniuose
„laiko momentuose t;, t; ir taip toliau. Bet jis nėra buvimas kokios nors
1 Max Scheler, Die Wissenstormen und die Gesellschaft SS. 175—179.
8 J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema
trunkančios (patveriančios) per eilę atskirų momentų ir per juos pratęsian- čios savo egzistenciją esybės, tai yra substancijos plačia šio žodžio prasme, pavyzdžiui, materialinio „daikto“ arba kokio nors „aš“. Kadangi šių patva- rumas reiškia patvarumą būties A eilėje akimirksnių ti, t;, t; ir taip toliau, kur A įgyja vieną po kitos lytis Ati, At;, At; ir taip toliau (kurios gali skirtis tiktai vietos atžvilgių), bet ne patvarumą šių lyčių kaip tokių. Pavy- zdžiui, substancijos patvarumas reiškia, jog tas pats „daiktas“ A, kurs akimirksnyje ti buvo vietoje L, dar trunka arba egzistuoja tolesniame akimirksnyje t;, jau jam turint vietą I;, bet jis nereiškia, jog laike t; dar egzistuoja laikas ti, tai yra „daiktas“ A jo pirmoje vietoje li. Tuo tarpu praeities būties hipotezė tvirtina šį pastarąjį egzistavimą. Iš kito šono, praeities būties hipotezė nesutampa su Friedrich'o Nietz- schė's iš naujo pasiūlytu tvirtinimu, kad yra amžinas visų įvykių grįžimas, tai yra, kad viskas, kas įvyksta pasaulyje, turi dar sugrįžti begalinį kartų skaičių, praėjus tam tikram laikui. Kadangi pastarajame tvirtinime numato- ma ne egzistencija kokios nors tikrovės R laike ti taip pat visuose sekan- čiuose momentuose t>, t; ir taip toliau, bet atėjimas vėlesnių akimirksnių tri, tn2, tns ir taip toliau, kurie savo turinyje (tai yra juose atsitinkančios tikro- vės kokybėje) kartoja visą jau praslinkusio ir nebesančio momento turinį (arba tikrovės Rt: kokybę). Jei Nietzschė's pusėje būtų tiesa, tai arti- moje arba tolimoje ateityje pasikartos vakarykštė diena. Bet jei teisinga praeities buvimo hipotezė, tai vakarykštė diena egzistuoja dar ir šiandien ir, reikia pažymėti, egzistuoja ji pati, bet ne. jos kopija.
Teoriniai praeities buvimo hipotezės pamatai jau buvo išdėstyti anksčiau. Jie glūdi toje faktinoje situacijoje, dėl kurios ir sveikas protas yra verčiamas pripažinti praeityje būties momentą, (kurs, pagal jo pažiūrą, randasi pu siausviroje su dar ryškiau išreikštu nebūties momentu. Mes paminėjome tos pačios hipotezės specialinius pagrindus religijos ir gamtos mokslo srityse. Prie jų prisideda taip pat veiklūs, nors ir nevisuomet įgyją aiškumo mūsų sąmonėje emocionalinio pobūdžio motivai. Praeitis slepia savyje mūsų stipriausių emocijų objektus. Mūsų karštos svajonės telkiasi prie mums brangi: privatinių asmenų ir prie istorijos didvyrių, prie mūsų pačių kudikystės ir prie didžiausių istorijos įvykių. Asmenys ir epochos, kuriuos mes laikome pavyzdžiais mūsų ateičiai, yra praėję. Ir praeitis suima savyje mūsų dėmesį vyliojančius būties turtus. Cia visur matyti dar beesanti tikrovė — tai yra mūsų bandymas, kuris, rodos, iš dalies patenkina mūsų į praeitį nukreiptus svajonių žvilgsnius. Kalbant apie praeities būtį pabunda viltis dar pergyventi praeitį kaip dabartį, nors tiktai sausose filosotinėse diskusijose.
chinio buvimo srityse (jei mes išskirsime jų galimus metafizinius pamatus) prieinamumas patyrimui laikomas tikra (nors ir vartotina su kokiais nors
J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema 9
apribojimais) egzistencijos kriterija. Taigi, praeities neprieinamumas patyri- mui yra laikomas jos išskyrimu iš būties. Taip žiūriį daiktą mūsų empirinė mintis. Ir praeities buvimo teorijos negali sugriauti šio nusistatymo be ypatingų įrodymų.
Tiesa, kad būtų galima įsivaizduoti praeitį kaip beegzistuojančią, nors neprieinamą patyrimui, tai nebūtų absurdas, nors tas prieštarauja mūsų empirinės minties naturalinėms pažiūroms. Bet rodos, kad tas būtų galima įsivaizduoti be sunkenybių tiktai, jei mūsų patyrime būtų išpildyta viena specialinė sąlyga. Jei pasaulio būvis akimirksnyje t, rastųsi tokiame santy- kyje su pasaulio būviais akimirksniuose t;, t; ir taip toliau, kad kiekvienas akimirksnis (arba ta realybė, kuri tuos akimirksnius pildo) būtų visiškai nuo visų kitų atskira būtis ir kad nebūtų jokios būties, kuri truktų ilgiau, negu momentiniai būviai ir egzistuotų taip akimirksnyje t;, kaip ir akimirksnyje t; — tai būtų galima prileisti, kad pirmoji būtis yra tapusi neprieinama mūsų suvokimui ir tuo tarpu antroji būtis pasidarė jam prieinama, nors jos abi egzistuoja viena greta kitos. Bet mūsų faktinas patyrimas šiai hipotezei neatitinka. Patyrimo pasaulis mums pasirodo tokiu pasauliu, kuriame yra materialiniai „daiktai“, trunką daugybėje akimirksnių ir egzistuoją taip mo- mentu ti, kaip ir momentu t. Tą patį tenka mutatis mutandis pasakyt ir apie psichines esybes, apie „aš“. Čia svarbus pripažinimas kokios nors per akimirksnių daugybę trunkančios esybės, tai yra substancijos plačia žodžio prasme, bet ne galimumas naudotis substancijos sąvoka kuria nors siaurai apribota prasme; lygiai mums nėra svarbu, ar fizine substancija būtų pripažinti naivaus suvokimo ir galvojimo objektai, atomai arba elektronai). Tat jei vienas „daikto“ būvis skiriasi nuo kito, tai labai dažnai (pavyzdžiui, kur „daiktai“ kiekvieną momentą keičia savo vietą erdvėje) kiekvienas būvis pasirodo ne kaip atskiras nuo kito, galįs su juo koegzistuoti, bet kaip iš- skiriąs kitą ir negalįs tuo pačiu metu turėti greta jo vietos tikrovėje. Vieno egzistencija pasirodo implikuojanti ir reiškianti kito neegzistenciją. „Daiktas“ vietoje I: reiškia neegzistenciją to paties „daikto vietoje I;. Tai „daiktas“ yra galvojamas kaip kas nors, kuris kiekvienu akimirksniu gali būti reprezentuotas tiktai vienu „daikto“ dabartiniu būviu. Jei su „daikto“ da- bartiniu būviu turėtų koegzistuoti koks nors jo praėjęs būvis, tai mes tu- rėtume priskirti šį pastarąjį kitam „daiktui“ ir gautume du „daiktu“ vietoje vieno, kas prieštarauja mūsų prielaidai. Tokiu būdu egzistencija per kokį nors laiko tarpą trunkančio „daikto“ negali būti sutaikyta su praeities egzi- stencija. Jei Kantas patiekia įrodymą, kad empirinių įvykių atvykimas ir išnykimas reikalauja trunkančios substancijos, kurios būviai yra tie įvykiai !, tai galima tvirtinti ir atvirkščiai, kad empirinė substancija reikalauja savo būvių išnykimo. Tiesa, sutinkame taip pat žymių galvotojų, kurie, pagal jau Hume'o pradėtąją tradiciją, neigia „daiktų“ ir visokių nemomentinių tikrovių egzistenciją*. Bet yra neabejotina, kad mūsų empirinė mintis yra
1 Kant, Kritik der reinen Vernunit. Teil II, Abteilung I, Buch II, Hauptstūck II, Analogien der Erfahrung.
2 Pavyzdžiui, Bertrand Russell, Analysis of Matter, London 1927 pp. 283--288 ir An Outline ot Philosophy, London 1927 pp. 254—255. Russel!'s, kovoja su substan- cijos sąvcka pasiremdamas naujosiomis fizikos teorijomis.
10 J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema
priversta, dalimi jos pačios prigimties, dalimi objektivaus patyrimo tvarka laikyti pasaulį daugybe „daiktų“ arba substancijų plačia šio žodžio prasme. Bet su šiuo yra susijęs praeities būties neigimas. Bendrai priimtojo pra- eities supratimo šalininkas galės laikytis šio savo nusistatymo, nežiūrint į praeities buvimo teorijas, kadangi jose nedaroma jokių pastangų gintis nuo argumentų, kuriais gali pasiremti priimtosios pažiūros.
Reikia pridurti, kad prieš emocionalinius motivus, kalbančius už pra- eities buvimo pripažinimą, stovi kiti, už praeities nebuvimą kalbą, tos pačios rušies motivai. Jei mes savo svajonėse pageidaujame neišnykstančios mums brangios arba vertos praeities egzistencijos, tai yra taip pat praeitis, nuo kurios mes slepiamės pilni pasišlykštėjimo ir kurios tolimesnis trukimas mums rodytųsi nepakenčiamas. Taip apgailestaudami męs rūpinamės paversti praeitį niekuomet neįvykusiu nieku, išbraukti ją iš tikrovės.
Taip pat sveikas protas negali būti priverstas priimti jam prieštaraujančias tezes apie praeities kintamumą arba jos tiesioginį turėjimą.
Kreipkimės pirmiau į hipotezę apie praeities kitimą. Pagal sveiką protą, kintą santykiai tarp praeities ir vėlesnių atsitikimų ir ypačiai praeities san-. tykiai su į šią praeitį nukreiptais prisiminimo arba vertinimo aktais. neturi savo pesėkose jokių permainų pačioje praeityje, kuri pasilieka savo abso- lučiame nekintamume. Šie santykiai šiai praeičiai yra tiktai išoriniai santy- kiai, kurie gali kisti jos neliesdami. Sveiko proto šalininkas gali dar pa- sakyti, jog tikrai būtis gali. kisti ir plėtotis, bet tas, kas nėra būtis, negali būti tame realiame laike, kur įvyksta visos permainos. Tik pripažinus pra- eities buvimą, galima būtų kalbėti apie jos permainas. Bet jei šis buvimas yra neigiamas, tai į praeities buvimo hipotezės šalininkų cituotus faktus galima pažiūrėt ir kitaip. Praeitis vis įeina į naujus laiko santykius. Ka- dangi mums pripažįstant kokį nors praeities faktą (pavyzdžiui, sprendime „Julius Cezaris užkariavo Galiją“), pagal priimtąją pažiūrą nėra kalbos apie nedviprasmį beesančios realybės pripažinimą (nežiūrint į prieštaravimą arba antinomiją, kuri pasirodo, turint galvoje, kad buvo pripažinta reali praeitis), tai ir eilė įvairiais laikais atsitikusių praeities pripažinimų, kuriuose pasi- reiškia jos įvairūs lokalizavimai laiko tvarkoje, nėra pripažinimas kaskart naujos, tai yra besikeičiančios realybės. Dėliai klausimo apie praeities ki- timą per naujus atsitikimus arba vertinimus galima, remiantis priimtąją pa- žiūra, štai kas pasakyti. (Oalima daryti sprendimų apie kokį nors nerealų daiktą (pavyzdžiui, kentaurą) įvairiais laikais, kaskart jį įvairiai vertinant, ir vistiek negauname jokių permainų nerealiame ir dėlto netinkančiame jokioms permainoms minties objekte, bet tiktai į jį nukreiptuose realiuose galvojimo aktuose, kurie skiriasi nuo viens kito laiko ir turinio atžvilgiais. Panašiu būdu ir kitimai į praeiti nukreiptuose aktuose būtų tiktai kitimai aktuose, bet ne jų iš realybės ištremtame objekte.
Prie panašių rezultatų prieinama taip pat svarstant hipotezę apie tie- sioginį pačios praeities turėjimą mūsų atsiminimuose. Jei mes pripažįstame praeities būtį, tai jos tiesioginis buvimas rodos galimas. Bet jei išeinama iš sveiko proto tam priešingo nusistatymo, tai už praeities tiesioginį turė- jimą atmintyje pakankamų argumentų nesiranda. Tiesa, reikia pripažinti, jog, kaip tai buvo aiškiai išdėstyta, tarp kitų, Bergson'o, atmintis nėra apri- bota dabartinių, tai yra prisiminimo momentu kylančių atvaizdų ribomis.
| į . Ž .
J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema 11
Ji išsireiškia, kaip jau buvo pabrėžta Thomo Reid'o, prasminguose prisiminimo aktuose, kurie yra nukreipti į praeitį /. Bet praeities intencija, jos turėjimas galvoje nereiškia tiesioginio jos pačios turėjimo. Toliau, mes nerandame atmintyje to vaizdaus smulkmenų pilnumo, kurs priklausė pra- eičiai tokiai, kokia ji faktinai buvo, bet dažnai tik nevaizdų (unanschaulich) žinojimą apie praeitį, kuris jai priskiria įvairių ypatybių, niekuomet nepa- siekdamas jos konkretaus turtingumo. Kur prisiminimas, žengdamas pir- myn, mums atidaro vis naujesneš praeities sritis, tai yra nevaizdūs pažinimai, bet ne vaizdi intuicija. Taip pat kur atmintis mums teikia vaizdų, jie tiktai ilustruoja, bet neišsemia prisiminimo akto prasmės. Tokiu būdu sveiko proto atstovai gali lengvai ginti savo įsitikinimą, kad atmintis nesanti tiesio- ginis suvokimas. Dar reikalauja aiškinimo neneigtinas tiesioginumo mo- mentas atmintyje, apie kyrį jau buvo kalbėta anksčiau: jos jokiais įrodymais nesiremianti evidencijos pretenzija. Cia mes nemėginsime patiekti šio aiški- nimo. Bet kiekvienu atsitikimu tas, kurs nelaiko galimu tiesioginį turėjimą tos praeities, kuri pagal jo nuomonę nebeegzistuoja, nėra priverstas dėl šios sunkenybės atsisakyti nuo savo pažiūros, kadangi neįrodytoji eviden- cija, kuri gali būti visiškai nevaizdžios prigimties (ir su tokia mes čia turime reikalo) nesutampa su vaizdžiu tiesioginiu turėjimu.
Mūsų cituotos praeities būties teorijos ir jomis atsiremiančios teorijos apie jos tiesioginį turėjimą ir kintamumą neteikia pakankamai pagrįstų atsakymų į argumentus, kurie gali būti prieš juos pavartoti, laikantis tradi- cionalinių pažiūrų. Sios teorijos duoda vienašališką praeityje konstatuojamo buvimo aspekto išreiškimą. Bet jos negali įrodyti, kad praeities nebuvimo | aspektas yra iluzija. Jos tam nedaro jokių rimtų bandymų. Jei jų šalininkai nori apsiginti savo pazicijose, jie turi įrodyti, kad tradicionalinis praeities nebuvimo tvirtinimas yra klaidingas, bet taip pat paaiškinti, 15 kur pareina ši klaida, kuri mus verčia laikyti būtį nebūtimi. Jei praeitis e4zistuoja greta dabarties, tai jų skirtumas mūsų patyrime turi būti išaiškintas.
Praėjusio buvimo antinomija nėra išspręsta. Jei priimtoji pažiūra bejėgiai konstantuoja dviejų praeities aspektų prieštaravimą, tai taip pat ir teorijos, kurios pripažįsta ir pabrėžia tik vieną aspektą, pakankamai nesi- skaito su kitu problemos šonu. Abudu aspektai stovi prieš vienas kitą nesutaikyti. Greta praeities buvimo antinomijos pasilieka jų aštrume ir kiti su praeities problema susiję prieštaravimai. š
Bet jei iki paskutinių laikų praeities būties problemos antinomija pa- silikdavo mažai pastebėta, kaip paklydusi aiškios ir kritingos sąmonės nepasiekiančiame mūsų minties ir jausmų sluogsnyje, tai mūsų minėtos teorijos, jei neišsprendė klausimo, ar praeitis egzistuoja ar ne, šiaip ar taip jį yra išreiškusios ir pastačiusios į aktualaus filosotiško intereso dienotvarkę.
Jei praeitis egzistuoja, tai būsiančio tyrinėjimo uždavinys yra, kaip jau pasakyta, ištirti jos ypatingą būties rūšį, kuri ją skirtų nuo dabarties ir
1 Palygink Heinrich Maier, Psychologie des emotionalen Denkens, Tibbingen 1908. SS. 176—179, C. D. Broad, Mind and its Place in Nature, London 1925 pp. 221—275. Daug įdomių ir originalių daiktų sako apie atminties loginę prigimųį F. H. Bradley, Principles of Logic, London 1583, pp. 274—316.
12 J. Donskis: Praėjusio laiko būties problema
aiškintų jos nebuvimo iluziją. Bet jei ji neegzistuoja, tai problema dar nėra likviduota paprastų jos nebuvimo konstatavimu. Dar reikalinga apibrėžti specifines praeities nebuvimo ypatybes, kadangi yra daugybė nebuvimo rūšių. Pavyzdžiui, aišku, kad nebuvimas, atatinkąs jokių apibrėžtų žymių neturinčią gryno nieko sąvoką, yra skirtingas nuo nebuvimo, kurs atatinka mintis, neturinčias jokio egzistuojančio objekto, nors ir turinčias apibrėžtą turinį. Pastarojoje rūšyje dar galima konstatuoti įvairių klasių. Taip, pa- vyzdžiui, nebuvimas objekto kokio nors į realius atsitikimus nukreipto sprendimo (pavyzdžiui, kad skysčio temperatura apibrėžtą momentą esanti kita, negu tai tikrai yra) yra ne tas pats, kaip nebuvimas prieštaringo min- ties objekto (pavyzdžiui, apvalaus keturkampio) ir ne tas pats, kaip, pavy- zdžiui, irracionalaus skaičiaus V—1. Šie pavyzdžiai galėtų būti dar gausesni. Čia nemėginsime patiekti pilno nebuvimo rūšių sąrašo !. Bet nėra abejo- nės, kad praeitis turėtų, jei ji būtų pripažinta nebūtimi, sudaryti specialinę nebuvimo klasę, kurios ypatybės dar turėtų būti apibrėžtos. Kadangi čia mes turėtume reikalą su nebūtimi, kuri gali būti objektu teisingų realinių, tai yra į tikrovę nukreiptų. sprendimų (tas yra jos skirtumas nuo kitų mūsų minėtųjų nebuvimo klasių).
Čia kylą klausimai laukia atsakymo. Savo trumpoje: ir nepilnoje pro- blemos ir jos išsprendimo bandymų apžvaigoje, mes esame tiktai nurodę į tą keblų ir painų darbą, kurį turės atlikti ateities filosofija.
-E=X--T3-
1 Nebūties rūšių klasifikacijos bandymas buvo pasiūlytas Kanto, kurs ją sutaisė, išeidamas iš savo sistemos ypatybių. (Kant, Kritik der reinen Vernunit, Teil II, Abtei- lung II, Buch II, Hauptstūck 3, Anhang. Von der Ampbibolie der Reilexionsbegriffe).
Liutoslavskio „Lenkų filosofija“ *. Prof. Vladimiras Šilkarskis, Kaunas.
Liutoslavskis nurodo tris svarbiausias lenkų filosofijos sroves — katolicizmą, pozitivizmą ir mesianizmą. Apie šias svarbiausias sroves kal- bama sakytojo straipsnio trijuose skyriuose. Atskirų filosofijos disciplinų ša- lininkų nuopelnai apibūdinami ir vertinami ketvirtajame skyriuje.
Jeigu žiūrėti, kad lenkų filosofijai aprašyti teturėta labai maža vietos, tai pirmam ir ketvirtam skyriui negalima daryti rimtesnių priekaištų.
Katalikų filosofijos vaizdavimas apskritai palengvėja dėl to, kad tos sro- vės pagrindinės mintys yra visų žinomos: pakanka suminėti daugel jos ša- lininkų vardų bei veikalų, ir jau bus aiškus šių idėjų nepaprastas išsiplėtoji- mas bei reikšmė dvasiniam lenkų tautos gyvenimui.
Paskutinysis skyrius yra aiški ir patikima rodyklė įvairių lenkų moksli- ninkų darbų tilosofijos mokslų šakose. Skaitytojas dažnai čia randa trumpai, bet tiksliai suglaustų žymesniųjų mokslininkų charakteristikų (pav., Tvar- dovskio, Lukasievičiaus, Rubčinskio, Kotarbinskio ir k.). Naujai kylančią logistinę srovę bei jos žymiausią atstovą Lesnievskį reikėjo kiek plačiau paliesti.
Pozitivizmas arba, tiksliau apibrėžus, pojutinės patirties filosofija Len- kijoj teturi vieną pasaulinio mąsto šalininką — Joną Sniadecki, kuris pui- kiausiu būdu praplėtė pagrindines anglų ir nuo jų pareinančios prancūzų empirizmo bei sensualizmo mintis. Bendrosios pasaulėžvalgos atžvilgiu didesnių patirties filosofijos nuopelnų Lenkijoj nematome, ir jos žymesnieji pirmatakai darbuojasi vien atskirų filosofijos disciplinų dirvoj (Ochorovi- čius), arba publicistikoj (Svigtochovskis). Nors jų darbai išeina iš pagrindinių pozitivistinės srovės dėsnių, tačiau jie principialiai jų nepraplečia ir nepapildo.
Kiekvienas, šiek tiek pažinęs lenkų literaturą, nustebęs randa didžiausiojo lenkų romanų rašytojo Boleslovo Prūso pavardę pozitivistinių mokslų šalininkų tarpe. Nors šis lenkų Tolstojus jaunatvėj buvo pozitivistinės srovės paveiktas, tačiau genialus rašytojas veikiai ima kovoti su jąja, ir su- brendusiais savo veikalais, ypač pavyzdingiausiu lenkų literaturos kūriniu „Emancipantės“, griežtai gina krikščioniškojo spiritualizmo pasaulėžvalgą; spiritualizmo pagrindinės mintys yra labai giminingos su mesianizmų; tačiau Prūso blaiviai dvasiai yra visai svetima ta keista istoriosofija, kuri lenkų tautą laiko esant „Mesiju tautose“.
Pozitivizmą, tikra filosofijos žodžio prasme, kurį Liutoslavskis vadina „radikaliniu Varšuvos pozitivizmu“, jis sumezga su „Krokuvos istorinės mokyklos konservativiniu pozitivizmu“. Apskritai, tų dviejų srovių junginys yra beveik tiktai istorinės mesianistinės pažiūros griežtas atmetimas. Nei dabartinis, nei praeitinis lenkų tautos gyvenimas nerodo tų bruožų, kurie
* Ueberwegs Grundriss der Geschichte der Philosophie. Finiter Teil: Die Phi- api des Auslandes vom Beginn des 19. Jahrhunderts bis aut die Gegenwart. XII Autlage herausgegeben von T. K. Oesterreich. Berlin 1928. SS. 299—334: „Polnische Philosophie“ verfasst von W. Lutostawski, Prof. in Wilno, unter Mitwirkung von Prof. Puciata (Katholi.che Philosophie).
14 V. Šilkarskis: Liutoslavskio „Lenkų filosofija“
pateisintų jų akyse dėl svetimų nuodėmių ant kryžiaus mirusiojo Išganytojo vaizdo perkėlimą į tragišką lenkų tautos likimą. Varšuvos ir Krokuvos filo- sofai, atmesdami mesianistinę svają, pradeda nuo visai skirtifgų pagrindų: pirmiesiems mesianizmas, kaip ir kiekviena pojutinės patirties ribas prane- šanti pasaulėžvalga, yra tuščia smagenų svajonė, kurios reikia kuo greičiau nusikratyti; o Krokuvos mokyklos kūrėjai religijos ir filosofijos klausimais pradeda nuo Katalikų Bažnyčios mokslo pagrindų, ir yra šiuo atžvilgiu gi- miningi su išaugusiu vaisingoj Bažnyčios dirvoj mesianizmu, kuris niekuomet šios dirvos nepametė. Pozitivistiniai mokslai, kurie nepripažįsta jokios poju- čių patirties pranešančios tikrovės, jiems yra ne tik svetimi, bet ir nepa- kenčiami. Tai aiškus nesusipratimas, jei šios visai priešlaraujančios filosofijos pažiūros suvedamos po vienu stogu. Liutoslavskiui ši klaida buvo neišven- giama, nes puikiame ir kilniame mesianizmo rūme jį vylioja ir žavi pirmų pirmiausia nevykęs bokštelis, slepiąs kaip tikšią keistą istoriosotiją. Sugrio- vus šį pretensionališką bokštelį, griežtai atmetus neleistiną ir net šventva- gišką lenkų istorijos ir Kristaus gyvenimo, mirties bei prisikėlimo palygini- mą lieka vis dėlto savy užsidariusi ir aukštos filosofinės vertės turinti pasaulėžvalga, kurią galėtume apibūdinti kaip. nuo Dievo atkritusios, per kentėjimus, aukas ir darbus prie pirminės gyvybės versmės kylančios dva- sios filosofiją. Tas krikščioniškas -evolucinis spiritualizmas, į kurį didieji lenkų dvasios galiūnai dėjo tobuliausius religiškos intuicijos ir filosotinio darbo vaisius, parodo mums nuostabų panašumą į didžiausio krikščionių Bažnyčios teologo Origeno bendrą pasaulėžvalgą, nors tiesioginis šio dvasios didvyrio poveikis nėra įrodomar. Kaip į genialaus krikščionių tikė- jimo mokslo įkūrėjo, taip lygiai ir į lenkų religijos filosofijos plačius rėmus suvedamos tos didžios problemos, kurias amžiais gvildeno žmogaus pro- tas. Atvaizdavimo uždavinys, nors būtų tenkinamasi ir pagrindinėmis min- timis, yra aikštėn iškelti pagrindinius šio galingo minčių rūmo dėsnius, surasti jų sąrangą bei aiškiai pastebimą vieningumą. Reikia saugotis kreipti dėmesį į bet kurį tolimą tašką, ir iš tokio taško, kuris, gal būt, iškraipo bendrą planą, nustatyti visumos charakterį ir reikšmę.
Liutoslavskis to pavojaus neišvengė. Tokiu būdu pats mesianizmo atvaizdavimas gauna fantastingo savavaliavimo paveikslą, kur naudojamasi atskirais iš gyvos sąrangos išplėstais bruožais, kur kliudoma pažinti iškreiptą visumos vaizdą.
Prof. Liutoslavskio pradedamasis taškas, kuriuo norima nustatyti idejinį lenkų tautinės filosofijos turinį, yra vidaus ir būtinumo atžvilgiu nesurišta su mesianistine pasaulėžvalga iliuzija, dedanti lenkų tautai Kristaus erškėčių vainiką ant galvos ir rodanti, jog į ją reikia žiūrėti kaip į tautų išgelbėtoją. Iš plataus ir sudėtingo lenkų religijos filosofijos audinio, šis jos epigonas atplėšia ir naudojasi tik siūlais, vedančiais trumpiausiu keliu prie jo paties istorinės pažiūros mazgo. O visa kita lengva širdimi nustumiama į šalį.
Iš srovės, lenkiško mesianizmo vardu vadinamos, Liutoslavskis išveda keletą tvirtinimų, kuriuos galėtume išstumti iš sistemingos pasaulėžvalgos, nes pats minčių rūmas dėl to nė maž nenukentėtų. Jo bruožuose nerasime nė menkiausio pėdsako apie rimtą ir kruopštų mesianistinės filosofijos atstovų darbą, įdėtą į aiškias, grynas sąvokas. Skaitytojas neras čionai lenkų filosofijos dvasios ir nuopelnų esmės. bet pamatys tik keletą jos keistų
„r"— -
PATS
ki ies kia il 3 iseis a i Kininis i i i ini i aa aiš
A i ais, alias i as i i ii i a ii ii io i k ai
V. Šilkarskis: Liutoslasvkio „Lenkų filosofija“ 15
nukrypimų. Trūksta vietos apie juos plačiau kalbėti, todėl turiu tenkintis tik keliais pastebėjimais.
Lenkų tauta, taip L. apibūdina tariamąją pagrindinę mesianizmo mintį, „esanti iš prigimties vienodo mąstymo žmonių grupė, turinti bendrą užda- vinį ir todėl sudaranti vieną tautą. Tačiau tam reikią individinės sąmonės paruošimo, ką Vronskis vadina savęs atgimdymu (autocrėation) ir kas re- miama asmeniniu absolutaus individinės dvasios amžinumo bei jos nekin- tamumo atradimu“ (p. 307). Šiose eilutėse glūdi visas mesianistinės onto- logijos atvaizdavimas. Nemėginęs ir įsigilinti į tuos svarbius ir sunkius klausimus, kurie čia veržiasi aikštėn, L. šuoliu prieina eilinį atskirų dvasių amžinai pasikartojantį įsikūnijimą, ir bendras atvaizdavimas gauna tokit būdu centrinį tašką, apie kurį viskas sukasi. Šį centrinį tašką sudaro mokslas apie nuolat kylančias dvasias, kuris be atlydos gamina naujus kūnus, kurie tarp savęs sudaro įvairiausius junginius ir pagaliau eilę tautų, tarp kurių lenkų tautai skiriama svarbiausia ir švenčiausia pareiga, „nes ji turi pasiro- dyti kaip tautų ganytojas, ir lenkų tautinis mesianizmas turi iš lėto pakeisti pasaulio tautas pagal Dievo planą į tikrąsias tautas p. 309).
Reinkarnacijos mokslas, kurio filosofinės ir religinės vertės nenoriu jokiu būdu ginčyti, yra vaizduojamas bruožais, dažnai randamais teosotų reklamų raštuose. Tai yra ponių Blavackienės ir Anny Besant dvasia, kuri čionai pasireiškia. Mes sužinome, jog „atskirai sielai priklausanti kūno forma, gali būti modifikuojama tik labai mažu laipsniu paveldėjimo keliu, tai yra sielos pasirinktų tėvų“ (pusl. 307). Toliau susitinkame su tvirtinimu, jog „žemiško gyvenimo pabaigoj kiekvieną atskirą sielą laukia visų praėjusių įsikūnijimų“ atsiminimas (Ib.).
Toliau teigiama, jog tuomet, kada susijungs tobuliausios, klajojančios dvasios į tikrą Kristaus tautą, kada jos priims visos žmonijos vadovybę, tada popiežiaus sostas bus perkeltas iš Romos į Varšuvą, ir šį Petro sostą paimsiąs slaviškas popiežius (Slavenpapst) (p. 309).
Liutoslavskis giriasi, jog siekiąs sintetiškai pagrįst mesianistinę pa- saulėžvalgą ir nustatyt jos bendrą plėtojimąsi su Europos filosofijos išsi- plėtojimu (p. 319). Mes jau matėme, kurios rūšies yra jo tautinis lenkų tilosofijos sintetinis pagrindimas. Jis ne tik kad neaiškina jos istorinio santykio su bendra žmogaus minčių plėtojimosi eiga, bet, atvirkščiai, jis iškraipo, nenušviečia ir užsigina tikriausių faktų. |
Taip reikia pirmiausia pasakyt apie siaurai smulkmenų siekiančią lenkų spiritualistinės filosofijos pareinamybę nuo vokiečių idealistinės spekulacijos didžiųjų sistemų. Lenkų kalba rašytuose raštuose Liutoslavskis neigia visai šią pareinamybę. Šiame vokiškame veikale jis ją pripažįsta, bet daro tai tokiu būdu, kuris neatitinka jos apimtį ir reikšmę: „Daugumas mesianistų“ — skaitykime 320 puslapyje — buvę pirmiausia Kanto, Hegelio arba Še- li ngo paveikti. Kaip plati yra poveikio apimtis, kurie mesianistinės pasau- lėžvalgos pagrindai išsiplėtojo, o gal ir pradžią gavo kaimynų tautoje, kurią vienas didžiausių Lenkijos genijų Mochnackis pavadino esant „spindu- liuojančią dvasios minčių tėvynę“ — tie klausimai Liutoslavskio net nepaliesti ir tokiu būdu jo bruožuose buvo nutrauktas svarbiausias ryšys, kuris jungia lenkų pasaulėžvalgą su nemirtingais vokiečių filosofijos genijaus nuopelnais. Tuomet, kada gimė tautinė lenkų filosofija, Europos filosofijos
16 V. Šilkarskis: Liutoslavskio „Lenkų filosofija“
bendroj plėtotėj lemiamos reikšmės turėjo vokiečių idealistinė filosofijos srovė. Nenušvietus lenkų tautinės minties ir vokiečių spekulativinės srovės santykio, netenkame vienintelio uždaviniui spręsti galimumo, kurį Liutoslavskis pasistatė, nes kelias į žmonijos minčių aukštybę vedė tuomet Vokietijon. Siuo keliu ėjo visi mesianizmo atstovai, kurie sukūrė pagrindo pradus bei visu- mos planą šio nuostabaus minčių rūmo. Aukštoj vokiečių filosofijos mo kykloj išaugo lenkų minties sparnai, kurie davė jai jėgas savarankiškai skra- joti; galinga, vokiečių filosofų genijaus dvasia sužadino miegančius lenkų sieloje spekulativinius daigus. Daugumas lenkų filosofų šį faktą su džiaugsmu ir dėkingumu pripažindavo; tik tautine neapykanta apsvaigęs šis mesianizmo epigonas, kuris pats buvo didžiojo vokiečių mintytojo Gustavo Teich- mūllerio mokinys, nenori šio fakto pripažinti.
Mesianizmo filosofijos pareinamybę nuo vokiečių spekulativinės tilo- sofijos parodo mums ta įdomi ir svarbi aplinkybė, jog galima įrodyti platų sutapimą jos žymesniųjų atstovų su vadinamaisiais „kairiaisiais“ Hegelio sekėjais. Abi srovės išeina iš aukščiausio idealizmo laipsnio, kurį pasiekė Hegelis, abi srovės nenori atsisakyti jo dialektikos laimėjimų, abi gąsdina absoliutus tiktumos pakeitimas į abstraktaus mąstymo vyksmus ir abi ieško priemonių ir kelio, kad išlaikytų pagrindines religinės sąmonės tiesas — Dievo asmenybę ir sielos nemirtingumą. Nors mesianizmo sistematikai pra- neša vokiečių Hegelio šalininkus savo pajėgų sistemingumu ir žvilgio tolumu, tačiau negalima nepastebėti pagrindinių pradų bendrumo bei reli- giniais interesais nustatytos krypties. Lenkų mesianizmas, kaip filosofijos sistema, lygiai kaip ir rusų slavotilų, sudaro lygiagretį reiškinį su „teistų mokykla“, kurią įkūrė Hegelio šalininkai.
Imdami mesianizmą turinio atžvilgiu kaip mokslą apie Lenkų „Kristaus tautą“, sukurtą iš tobuliausių dvasių po begalinės eilės įsikūnijimo stadijų, norinčią žmonijai paruošti kelia į Dievo karalystę, matome, jog dingsta jos pareinamybė nuo vokiečių dvasios nuopelnų, bet tada dingsta ir filosotija kaip tikslus sąvokų mokslas ir jos vieton ateina savavališka fantazija, kuriai nerūpi tikslus sąvokų pagavimas, jų tarpusavio harmonija bei tikrumai atatikimas.
-==--==-
Hippolyte'o Taine'o „Meno filosofija“.
Prof. Dr. Į. Eretas, Kaunas*. I. Įžanga. A. Dvasios strukturos du svarbiausi ramsčiai.
1. Palinkimas į filosofiją, į metafiziką.
Apie vyraujantį savo ypatumą Tenas pats pasisako viename 1847 m. Rugpjūčio mėn. 13 d. laiške buvusiam savo kolegijos mokytojui Hatzfeld'ui: „Man rodos, galėsiu Jus užtikrinti turėsiąs palinkimo į filosofiją. O gali- mas daiktas, kad turėsiu truputį ir gabumo, — jei neklystu, tai, man rodos, visada esu turėjęs lengvo abstraktinių dalykų supratimo... o toks filosofijos spekulacijų pamėgimas gal kaip tik ir yra rimto, šalto proto ypatumas...“ (Corr. I, 1794
ia jaunutis Tenas apie save pasakė gryną tiesą. Jau tada jis turėjo „un grand goūt pour la philosophie“ įr „une facilitė 2 comprendre les choses abstraites et 2 trouver les gėnėčralitės“ (Corr. I, 17). Tolimesnės studijos tą palinkimą į abstrakčius mokslus ir spekulaciją tik patvirtino. Jo draugas Prėvost-Paradol, su kuriuo dar pirmais savo studijų metais „Ecole Normale“ susirašinėdavo, 1849 m. Kovo mėn. 25 d. gavo laišką, kur Tenas, pirmiau palietęs materialistinę (Helvecijaus) ir subjektivistinę (pav., krikščioni- škąją) filosofiją, pagaliau jam rekomenduoja tikrąją filosofiją — „Ia philo- sophie de la substance ou de Yabsolu“ ir tąja proga priduria, kad ši filoso- fija, išeidama net iš pačios dalykų esmės, aiškina viską, sutaiko visas priešgi- nybes... tai tikriausia metafizika. Helvecijaus mokslas tai esąs tik tizika, o minėtoji subjektivistinė filosofija — tik psichologija (Corr. I, 61 ss.).
Draugas prikiša jam perdidelį pasinėrimą į abstrakčius mokslus, iš kurių jis nieko nelaimėsiąs gyvenimui, o Tenas į tai atsako (1849. IV. 18): „Ar tų manei, kad aš visą gyvenimą pašvęsiu abstraktiniam mokslui? Ir veikimas turės savo dalelę, bet tiktai savo laiku, kai žinosiu, kaip veikti...“ Ir tuo tarpu vis nesiliauja kvietęs savo prietelį stoti taip pat į „Ecole Nor- male“ sužinoti, kaip „veikti“. Tačiau labai daug reikšmės negalima duoti Teno tvirtinimams, kad savo laiku jis eisiąs į viešąją areną, nes tame pačia- me laiške, niekindamas tokį nusileidimą prie žmonių, jis tvirtina, kad „la seule libertė est dans la pensėe“ (Corr. I, 79), ir pagaliau trimis mėnesiais vėliau (1849. VII. 10) tam pačiam Prėvost-Paradol'iui jis rašo: „Juo daugiau įeinu į realųjį gyvenimą, juo daugiau jis man nepatinka... ir vienintelė mano paguoda — la pensėče“.
„Vadinas, Tenas, dar nepradėjęs veikti, jau resignuoja. Jau kiek anksčiau, pasiekęs pilnamečio amžių, jis gauna teisę dalyvauti viešuose balsavimuose, bet tąja teise nepasinaudoja.
* Šis straipsnis apie Taine'ą šio jo- P ties autoriaus yra šiame žurnale iš eilės trečiasis. Ziūr. bibliografiją. Ted. +“ V 1 H. Taine, Sa vie et 5a corresponėdnėt; cf. bibliografija. A“ |pl
Na V) 7
18 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“
„La philosophie.... est la science la plus haute et la plus lumineuse de toutes...“ (Corr. 1,70). Reikšmingas išpažinimas. „Je me rejette dans la science pure“. Tai jis padarė taip radikaliai, kad net ir studentų sueigose nebedalyvavo.
Jis (1849. IX. 11) randa, kad pasaulyje gera tėra absolučių vertybių pažinimas. (Corr. I, 104). Pora su puse metų vėliau, užsidegęs rašo drau- gui Eduardui de Suckau: „Penser, ordonner ses pensčes, čcrire ses pensėes est une chose dėlicieuse... c'est le tėte-2-tėte — de V'amour; si je puis une fois prendre sur moi d'oublier dėfinitivement Ie monde, et de vivre uni- guement avec cette chėre et charmante maitresse, je crois gue je n'aurai plus rien a dėsirer“ (Corr. I, 234).
Kas galėjo jį į tokį karštį, „ivresse philosophigue“ įvaryti? Pirmiausia tai jo, kaipo prancūzo, prigimtis, kurią jis pats apibūdina šiokiais žodžiais: „Ma forme d'esprit est francaise et latine: classer les idėes en files regu- liėres, avec progression... oratoirement“ ! ir, be to, vienas galingas vadovas dvasios moksluose — Hegelis. Dar anksčiau jis buvo patyręs Spinozos poveikio, buvo susipažinęs su Dekartu, Leibnicu, Kantu, Jouffroy, tačiau nusveriančio poveikio jam teturėjo Hegelis *.
Dvasiniame jo horizonte šis pasirodė jau nuo 1848/49 m. ar gal net ir anksčiau. — Burbono kolegiloj jo mokytojas Charles Bėnard skolino jam kai kuriuos Hegelio veikalus ir savo paties pagamintą filosofo estetikos vertimą, ir tuo pasidarė tarpininku tarp Hegelio ir Teno. Ir „Ecole Nor- male“ Tenas sutiko žymų Hegelio mokslo sekėją — Vacherot'ą. Jaunas normalistas savo profesorių labai mylėjo, ir nėra jokio abejojimo, kad iš jo pirmą syk bus plačiau išgirdęs apie Hegelį. Nieko nelaukdamas, Tenas pradeda uoliausiai mokytis vokiškai, kad pajėgtų kaip galėdamas giliau įžengt į Hegelio dvasios rūmus. Tam tikslui tarp kitko daro ištraukų ir iš Bėnard'o vertimo. Tokie darbeliai, kaip „De Vėtre“ (Corr. I, 347 ss) ir „De la pensėe“ (Corr. I, 350 ss.), atsiradę apie 1849 m. Rugpjūčio m., jau kupini to vokiečio dvasios. Ir tas vidujinis Teno priklausomumas dar ryškiau matyti rašiny „De V'absolu“, pasirodžiusiame žiemą iš 1849 į 1850 metus. Jame Hegelio suformulavimai pasikartoja vietomis žodis į žodį. Toks pat - įspūdys gaunamas ir iš 1850 m. pagamintų fragmentų prie „Histoire de la Philosophie“ (Corr. I, 362; „Thėorie gėnėrale des systėmes“).
Visi tie darbeliai parašyti „Ecole Normale“, kurios mokytojams Hege- lio veikalai nebuvo svetimi; tačiau iš visų pusių Hegelį studijuoti jis ėmė provincijos vienatvėje, nepalankaus jam politinio režimo nugrūstas į Nevers'o užkampį.
Iš ten Prėvost-Paradoliui jis praneša skaitąs du Hegelio tomu ir kad tilosofijoj dar niekada taip nepažengęs pirmyn, kaip dabar (Corr. I, 187). Dviem mėnesiais vėliau (1852. II. 15) pasisako seserei Sofijai, kad baigiąs skaityti jau tretįjį Hegelio tomą (Corr. I, 209). Dar kiek vėliau (1852. VIII. I.) duoda žinią Prėvost-Paradol'iui, kad skaitęs jau beveik visus Hegelio raštus apie „philosophie de Y'homme“ (Corr. I, 298).
! Corr. II, 259 Notes, personnelles, 1862. II. 18. Cf. ir Klemperer 5. * Apie Hegelio poveikį Tenui gerai informuoja Engel'io veikalas.
2
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 19
Iš to paskutinio pranešimo ir paaiškėja, kuriuos taip numylėto savo mokytojo raštus Tenas skaitė. Be čia jau suminėtų veikalų, ypač buvo pa- mėgęs dar ir „istorijos filosofiją“, apie kurią išsitaria įvairiuose laiškuose (pav., Corr. I, 270 arba Corr. I, 274), ir logiką, kurią būdamas Nevers'e per pusę metų skaitė vokiečių kalba.
Būdamas jau nebe jaunas, Tenas šitokiais žodžiais atsiliepia apie savo mokytoją ir tą meilę, kuria jį siautė: „Būdamas provincijoj per ištisus me- tus kasdien skaičiau Hegelį. Ir galimas daiktas, kad panašaus įspūdžio man niekas daugiau nebepadarys. Joks filosofas nepasiekia jo užkopto aukštumo, joks genijus nepajėgia susilyginti su stebuklingu jo platumu“. „Hegel est un Spinoza multipliė par Aristote“ (1851. XI. 16; Corr. I, 154).
Kodėl jis taip aistringai mylėjo Hegelį? Pirmiausia dėlto, kad jame sutiko panašią į save prigimtį: Hegelis metafizikas; toks buvo ir Tenas. Kaip anas, taip ir šis tikėjo, kad empirinė tikrovė tai ne kas kita, kaip objektingojo esimo, tikrosios esmės manifestacija, tikėjo, kad savo galvojimu esą galima tą esmę prieiti ir sąvokomis apimti, tikėjo į pažinimo absolutumą, ir tuo būdu gnoseologijoj abu buvo optimistai. Nepasitenkindamas siauro horizonto analizėmis, Tenas visada bando susintetinti savo tyrinėjimų rezul- tatus, siekia vis aukščiau. Savo darbo „Les Philosophes Classigues du XIX-e sičcle en France“ (1856) įžangoje jis įsitikinęs, kad „virš visų žeme- snės rūšies analizių, kurias mes vadiname moksliškomis ir kurios iš faktų išvedą tam tikrus tipus bei dėsnius, dar gali būti vietos ir aukštesnės rū- šies analizei, vadinamai metafizika, kuri čia išvestų dar bendrų dėsnių bei formulių“. Tą patį kartoja jis ir savo veikale „De Y'lntelligence“ (1870), tvirtindamas, kad „toute science aboutit 2 des vues d'ensemble, hasardeuses, si Von veut, mais gue pourtant on aurait tort de se refuser, car elles sont Ie courronement du reste...“ (I, 6). Toliau, 11-tame puslapyje vėl skaitome, kad mės galime pasiekti „Ie fond immuable des ėtres“. Dviejuose storuose tomuose išdėstęs savo toli gražu ne spiritualistines pažiūras apie „V'Intelli- gence“, Tenas negali susilaikyti negrįžęs į tai, ką jis vadina „visako apvaini- kavimu“, į jam taip rūpimas „vues d'ensemble“, apie kurias toj vietoj (II, 462 s.) šitaip atsiliepia: „Mes stovime metafizikos angoje. Tačiau jon mes neįžengiame.. Mes čia norėjome tik pirštu prikišamai nurodyt į tą virš mūsų galių, aukščiau dabartinio mūsų gebėjimo suvokt, esantį galimąjį tašką (Ie point probable), kuriame randasi visų mūsų rūmų viršūnė“ (le clef de voūte de N'ėdifice).
Tokių išsireiškimų yra pilni Teno raštai. Suprantama, kad šitokių pa- linkimų žmogui Hegelio mokslas turėjo patikti, suprantama, kodėl šį filo- sofą jis pasirinko geriausiu savo mokslo draugu ir kodėl iš jo lobyno be didelių skrupulų sėmė ir turtino filosofinį savo lobį. Taip, pav., matome, kaip Hegelio mintis apie tą gyvąjį, nuolatinio išsirituliojimo stadijoje esantį, organingą vienetą, susidėjusį iš žmonijos gyvenimo istorijoje, pasidaro vedamoji veikalo „Essai sur Tite-Live“ (1854/56) ideja, o tolimesniuose puslapiuose paaiškės, kiek Tenas priklauso Hegelio ir estetikos srity.
Aklai Tenas niekada nemylėjo. ir toji aistra Hegeliui neatėmė jam proto, visą laiką pasilikusio veikliu ir kritišku. Sio kritiškumo vaisius yra ir
1! Engel 30 s.
2) J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“
šis atsiliepimas apie savo meilę: „Katik perskaičiau Hegelio istorijos filoso- fiją, et C'est une belle chose guoigue trop hypothėtigue, et pas assez prėcise..“ (Corr. I, 274). Kitas nemažiau ryškus Teno žodis skamba: „.. Hegelis su savo apverktinomis abstrakcijomis ir įpratimu skrai- dyti šimtais metrų aukščiau faktų...“ (Corr. II, 125). Iš to matyti, kad Tenas pasigenda tikrumo, ekzaktumo. Ir pareikšdamas, ko jis pagei- dautų iš Hegelio, jei tas tebebūtų gyvas, priduria: „... padaryti istoriją mokslu, pagal organiškojo pasaulio pavyzdį paverčiant ją į anatomiją ir fiziologiją“ (Corr. I, 274) I,
2. Palinkimas į gamtos mokslus, į „pozitivizmą“
Iš to staigiai paaiškėja ir antrasis Teno prigimties šonas: tai jo palin- kimas į ekzakčius mokslus. Ne pro šalį būtų čia pacituoti dvejetą eilučių, paimtų iš Goethė's „Fausto“:
„Zwei Seelen wohnen, ach! in meiner Brust, Die eine will sich von der andern trennen“.
Teno krūtinėje, iš tikrųjų, gyveno dvi sielos, tiktai jos norėjo ne skirtis, bet jungtis: visos jo pastangos ir eina jųdviejų susijungimo linkme.
Kad geriau suprastumėm tą dvasinį dvejopą veidą, kuris Teno gyvenime, moksliniame darbe ir kiiryboj vaidino didelį vaidmenį, prisiminkime čia, kad, šalia tos taip išgarbintos minties, jis itin mėgo ir apčiuopiamybę, gamtą, kurią padarė net centriniu savo panteistinės religijos punktu. — „Juo daugiau susigyvenu su gamta, juo labiau ją myliu. Ji, rodos, ir inteligen- tumo, ir sielos turi daugiau, negu žmogus“ (1852. II. 26; Corr. I, 219). Ji prirakino Teną prie žemės ir gundė ją tirti griežtai prisilaikant gamtos mokslo reikalavimų. Jau 1849 m. jis galvoja apie kaž kokią „histoire naturelle de mon ame“ (Corr. I, 104). Po trejeto metų toji svajonė jau virto šiokia tokia realybe, nes daktaro laipsniui gauti jis rašo disertaciją, „kuri liečia ribą tarp dvasios ir gamtos mokslų, tarp daiktinio ir protinio pasaulio. Eksperimentiniu būdu ji nušviečia savo aš ir dirksnių, sielos ir kūno, jėgos ir materijos, vienumo ir įvairumo etc, santykiavimą. Ji remiasi abiem pa- sauliais ir vieno jų duoda santrauką, o kito aiškina principus“... (Corr. I, 254). Kad tai ne tušti žodžiai, bet tiesa, matyti ir iš kitų laiškų, kur jis aiškiai pasipasakoja apie savo bandymus ir tą išviršinį akstiną, kuris jį ragino rim- čiau susirūpinti savo eksperimentais:
„„„ Darau eksperimentus su savimi. Pradėjau ilgą studiją apie jūsles [les sensations]. Tu [Ed. de Suckau] žinai, kad jas aš laikau pradedamuoju psichologijos punktu ir kad iš jų gauname gerą supratimą apie sielos prigimtį (nature de Yame). Veikiausiai apie tai rašysiu ir savo disertaciją. [Prof.| Vachėrot'as sakė man, kad ji [Sorbona] nepriims Hegelio filosofijos išdėstymo. Tai dėlto ir bus ilgų psichologinių nagrinėjimų pradžia“ (1851. X. 22; Corr. I, 139).
1 Kaip jis nepilnai patenkintas Hegeliu, taip ir tais, kurie šį filosofą seka, kaip, antai, Vacherot'u „Vacherot vient de faire devx gros volumes de Mėtaphysigue, gui ne me plaisent pas. Ce n'est gu'une dėcoction de Hegel, dėlayė, A demi compris, sans con- naissance des sciences positives...“ (mano pabraukta). Taip parašyta 1858. XI. ž0. draugui Ed. de Suckau (Corr. II, 178). Cf. ir Corr. II, 182.
J. Eretas: H. Taine'o „Merio filosofija“ 21
Visas tas užsidegimas tokios rūšies tyrinėjimams. eina lygia greta su me- tafizinėmis studijomis: „Skaičiau visą Hegelio logiką, belieka ją suredaguoti. Jei bučiau Paryžiuje, eičiau daryti skrodimų operacijos salėje, arba savo už- gesusiam talentui sužadint dalyvaučiau chirurginėse operacijose“ (1852. III. 16; Corr. I, 220 s.). Tie „mano paties tyrinėjimai mane kasdien stumia prie vis savotiškesnių išvadų...“ (Corr. I. 160; 1851. XI. 25). Mano siela paskandinta jūslėse, dirksniuose, apercepcijoje... Į savo disertaciją žiūriu ir su malonumu ir kartu su baime, ar šventoji Sorbona apvainikuos eretiką..“ (Corr. I, 253 ss; 1852. VI. 2). Toji baimė buvo pagrįsta,nes Sorbona jo bandymo rezultatų, kuriuos užrašydamas jis jautėsi esąs rojuje (Corr. I,148), nesiteikė priimti ir „eretiko“ neapvainikavo. 4
Antras nepasisekimas! Pirmiau norėjo rašyti disertaciją apie Hegelį, bet profesoriai atgrąsė. Gamtos mokslų tiekiamais metodais pasinaudojant rašytą disertaciją apie jusles Sorbona atmetė. Su skaudančia širdimi Tenui belieka laikinai palikti savo siužetą ir rašyti mažiau įtartino, t. y. literarinio,. estetinio pobūdžio disertaciją. .
Sustokime čia valandėlę ir prisiminkime, ką lig šiol patyrėm: pirmiau- sia mums krito į akis metafiziški Teno palinkimai, abstrakcijų mėgimas,. „vues d'ensemble“ siekimas. Tuo atžvilgiu ir Teno ir Hegelio vienas ke- lias. O iš kito šono pastebimas nepasitenkinimas sąvokomis ir su pamė- gimu atsidavimas gamtos mokslams, ypač jų metodams, jo akyse laiduo- jantiems taip pamėgtąjį ekzaktumą. Taigi, Teno širdy ne visai be pavo- . jaus slepiasi dvilypumas, kurio suvedimas į vientisumą jam nei jaunatvėje, nei vėliau nepasisekė. Dėlto mes ir pastebime plyšį, einantį išilgai dvasinės Teno strukturos, kuri dėlto yra veikiau koks visai iš priešingų elementų sudarytas lipdinys, negu vieningas organizmas. Tuos, visa savo prasme tokius skirtingus, elementus sudaro hegeliškas tikslas, kurį pasiekti Tenas stengiasi ne Hegelio spekulacijos, bet gamtos mokslų metodų pagalba. Tas dvilypumas, tas dvasinis dvilypis veidas yra vyraująs visų Teno veikalų ypatumas, yra jo prigimties savybė I.
Ir tas plyšys eina per visus veikalus. Itin ryškus jis yra Teno este- tikoje, „Meno filosofijoje“, kurios pagrindinis savumas be šitos įžangos daugeliu atžvilgių pasiliktų neišaiškintas.
1 Čia visai nebuvo minėtas Comte'o vardas, ir tai sąmoningai, nes šis įžengė į Teno akiratį tik apie 1860 m., t. y. tada, kaip Tenas jau buvo suspėjęs pareikšti savo po- zitivistinį pradmenį. Keistai atrodo, kad Tenas, kuris taip plačiai naudojosi kitų kraštų filosofų darbais, lig šiol visiškai buvo išleidęs iš savo akiračio savo krašto filosofus. Tik apie 1860 metus Tenas, kaip jis pats prisipažįsta, pradėjo studijuoti savo amžininkų pran- ciizų filosofiją ir čia pirmoje eilėje susidūrė su Auguste'u Comte'u. Comte'as (1793—1857) tik patvirtino kai kurias Teno pažiūras. Tenui patiko jo primygtinas mokslo reikšmės pabrėžimas ir jo patiekta biologinė aplinkos teorijos definicija. Tačiau laikyti jį Teno mokytoju, ypač jo pozitivizmo įkvėpėju -— kaip daugelis daro — negalima. Juodu asmeninių santykių nepalaikė, nes Tenui labai nepatiko Comte'o būdas, stilius ir dar daug kas. Ir jųdviejų dvasinė prietelybė vos truko apie porą metų, kaip galima tarp kitko spręst iš Teno laiško 1862. VII. 24, parašyto Eduardui de Suckau, kuriame pasakyta: „Je me suis tout 4 fait sėparė de Comte, gui nie la possibilitė de la mėtaphysigue...“ (Corr. II, 258). Kitoje vietoje dar rašo: „Comte'as neturi tos švelnios ir kilnios dvasios, kaip dideli tilosofai, kaip, pav., Aristotelis ir Hegelis“. Giraud 43. :
22 ). Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“
B. Išviršinės „Meno filosofijos“ atsiradimo priežastys.
Tenas neturėjo jokios specialybės, kuriai jis būtų norėjęs išimtinai pasišvęsti. Turėjo jis tik tam tikras idejas, prie kurių buvo labai prisirišęs, kurias dėlto ypačiai globojo ir už kurias mielai vargo, kentė visokių nema- lonymų tiek iš Sorbonos, tiek ir iš valdžios, kuri per švietimo ministeriją vis labiau jį žemino, kol pagaliau jis pasijuto priverstas pamesti arba savo idejas, arba vietą Gerbdamas savo idejas ir save, ir nei manyt nemany- damas skelbti valdžios įsakytojo mokslo, jis išsižadėjo savo vietos, keitė savo veikimo sritį; dar skaisčiau ėmė skleisti savo pumpurus. Jis buvo prisirengęs išvaryti savo vagą, ir jis ją išvarė. Ą
1852 m., eidamas 24-tuosius savo amžiaus metus, atsisakęs nuo valdiškos mokytojo tarnybos Tenas sugrįžo į Paryžių ir pradėjo savo, kaip rašytojo, kar- jerą!. Pirmas jo veikalas dabar buvo „Essai sur les fables de Lafontaine“ (1853), kurį įteikė Sorbonai, atmetusiai pirmąją jo disertaciją „Les sensations“. Nors į literatūros istorikus pereidamas Tenas ir pakeitė išviršinę savo darbo sritį, tačiau visai nebuvo pakeitęs savo nu- sistatymo, todėl ir šiame veikale, kuris gal daugiau priklauso estetikai negu literaturos istorijai, išdėsto senąsias savo pažiūras, tiktai dabar jau pridengtas didesnio atsargumo šydu. Per ištisus du šimtu puslapių nagri- nėdamas tas sąlygas, kuriose gali tarpti grožis, jis patiekia savo poetiką, kurios krikšto tėvais yra ir Tenas metafizikas ir Tenas pozitivistas: jo pri- gimties dvilypumas pagamino ir dviveidį veikalą. Pagrindinės idejos lydi jį ir į antrąjį veikalą, kuriam siužetas paskolintas iš visai kito pasaulio, iš kitų laikų: apie Titą Livijų: „Essai sur Tite-Live“, 1854, 156). Tas „essai“ atsirado netyčiomis: jis yra ne kas kita, kaip atsiliepimas į Akademijos paskelbtą konkursą, tačiau savo esme jis yra tipiškai teniškas — perdėm metafiziškas ir drauge persisunkęs pozityvistiniu mokslu. Ir savo kelionės į Pirenejus aprašyme („Voyage aux eaux des Pyrėnėes“, 1855), t. y. vėl visai naujame žanre, kalbėdamas apie naują kraštą, jis pasilieka visai tas pats: Viskas, rodos, egzistuoja tik jam ir jo idejoms. Tą patį tvirtina visi sekantieji veikalai, ar jie liestų „Les philosophes classigues du XIX-e sičcle en France“ (1863), ar „Histoire de la Littėrature Anglaise“ (1863) ar pagaliau tas studijas apie meną, kurios pasirodė nuo 1865 m. Tenui profesoriaujant meno mokykloje, ir ties kuriomis čia teks ilgiau šustoti.
Atsisakęs nuo savo vietos gimnazijoje ir tuo pačiu nuo perspektivų kada nors pakliūt į akademinę karjerą, ir kukliai gyvendamas Paryžiuje Te- nas vertėsi kaipo mokslinis rašytojas, kuris iš savo paties ir sau vienam
1 Valdžia jį ei viena, dėl jo filosofinių pažiūrų, o, antra, dėl jo politinių įsitikinimų. Anas kiek nušvietė mano rašinys apie jo filosofinių pažiūrų svarbiausius bruožus, o dėl šių tenka pasakyti, kad jis buvo pr ešingas Bonapartui, kuris, sulaužęs konstituciją, 1851. XII. 2 pasiskelbė diktatorium, o ateinančiais metais pasiskelbė ir Prancūzijos impe- ratorium. Sitie smurtai ir iš jų einą laisvės suvaržymai jį giliai užgavo. Visoje eilėje laiškų jis protestavo prieš tokį režimą. Savo draugui Ed. de Suckau jis (1851. XII. 9) rašė:
„Mes negalime protestuoti, juk mes tik atomai; bet jiems nepasiduosim. Kokių parsidavėlių esama! Dar ne taip senai šmeižtais apipylę (aprės avoir vomi des injures) p. Bonapartą, dabar viešai skelbia eisią už jį balsuoti, nes kitaip nustosią savo vietų. Mielas drauge, tik mokslas, literatura, auklėjimas, lėta idejų pirmyneiga galės mus iš šito purvyno ištraukti“. (Corr. I. 166 ss.).
"WP PHP NN P
MAT RTV DNV LTALTTT AE
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 23
įkurto vienuolyno tik retkarčiais išvyksta kelionėn į užsienius. Protarpiais bando gauti kokią nors vietą nei jo, nei jo išpažįstamo mokslo nepažemi- nančiomis sąlygomis!. Taip, pav, 1861 m. stato kandidaturą į istorijos profesorius meno mokykloje. Viskas veltui. Tik 1863 m. pasiseka gauti ekzaminatoriaus vieta St. Cyro mokykloj, iš kurios kitais metais naujomis intrigomis jau norima jis išėsti, 1866 m jis pats iš tenai atsisako, nes tuo tarpu buvo gavęs tinkamesnę vietą meno mokykloj, kaipo estetikos ir meno istorijos profesorius.
Į tokią vietą jau senai ruošdamasis, dažnose savo kelionėse jis nepa- miršo susirinkti medžiagos, tų „tout petits faits bien choisis, importants, significatifs, amplement circonstanciės...“ Taip, pav., 1858 m. vykdamas Bel- gijon, Olandijon, Vokietijon arba 1860 m. Anglijon jis tuo pat pasižymėjo Londone, pav., lankė mokyklas, literatus, kalėjimus, paveikslų galerijas, bažny- čias, klubus, uostą, stadionus ir gatvėje prašęs iš penketo šimtų (!) praeivių paaiškinimų visokiais jam rūpimais klausimais. „J'ai lu, į'ai regardė, į'ai ėcolitė... jai vu...“ rašo jis p. G. Guizot (1860. VII. 5) ir savo motinai pra- neša (1860. VI. 25), kad jis aktingai einąs anatomo pareigas, kad jis prisi- siurbiąs faktų kaip kempinė (Corr. II, 200). Paskutinis pasivažinėjimas po Italiją 1864 m. labai įdomus tuo, kad jam suteikia daug medžiagos iš meno srities ir kuriamąjai meno filosofijai; dėlto pravartu kiek smulkiau aprašyti tą žygį.
Iš Paryžiaus išvyko jis 1864 m. į Marseille, iš kur laivu pasiekė Ci- vita-Vecchia. Romoje buvo Vasario mėn. 16 d. Iš čia atvyko į Neapolį, į benediktinų ordenui taip reikšmingą vienuolyną Monte ČCassino; paskui, keisdamas kryptį, aplankė Florenciją, Parmą, Boloniją, Paduvą, Veneciją, su- teikusią jam daugiausia smagumo, ir pagaliau per Simplono perėją grįžo per Alpes namon ir Paryžių vėl pasiekė Gegužės mėn. pradžioj.
Sugrįžo jis su pilnais, jam taip reikalingais, aruodais, kuriuos pripildė dienomis belakstydamas, o vakarais visus įspūdžius užsirašinėdamas. Apie savo darbus kelionėje jis rašo motinai 1864 m. Balandžio mėn. 7 d.: „..ita- liškai jau laisvai skaitau... Si kelionė tai man istorijos kursas... mačiau daug meno dalykų, meniškas mano jautrumas (sensibilitė artistigue) yra viduti- niškas, o mano meniška kultūra aukštesnė už vidutinišką, bet istorijos ne- mokėdamas vis dėlto malonumo neturėčiau. Praeities ir senų papročių paži- nojimas man yra ta aplinkuma, kuri padeda atstatyti ir gyvai įsivaizdinti dai- liojo meno veikalų kūrėjus. Jau sugebu meno kūrinį suprasti prieidamas prie jo aplinkiniais keliais. Figūros ir formos žengia į idejų bei pastebėjimų sudarytą sistemą, duodančią joms reljefą; į'ėtudie et į'apprends... Užtikrinu,
1 Garbės klausimais Tenas buvo labai jautrus; pav., kai po Bonapartės padaryto perversmo buvo norima jis priversti pasirašyti po tam tikrais raštais, jis atsisakė ir apie tai savo seselei Virginijai (1851. XII. 18) pranešė:
„Mokyklos rektorius prašė manęs pasirašyti [administracijos šefui] pasitikėjimo bei padėkos pareiškimą. Atsisakiau, nes nenorėjau pradėti savo, kaipo mokytojo, karjeros bailumu (lachetė) ir melu. Jei reikėtų tai pakartoti, pakartočiau. Aš tyliu, viska darau, kas yra suderinama su garbe, mais rien de plus... Mano garbė tvarkoje“. (Corr. I, 175 ss.). Ir dabar, ieškodamas vietos dabojo, kad jo garbė liktų sveika, t. y., kad imant kokią vietą, nereikalautų iš jo išsižadėti savo įsitikinimų. O jei vis dėlto to reikalautų, jis yra tvirtai nusistatęs „grįžt į [savo] vienuolišką gyvenimą ir visiškai atsisakyti nu » pelningos karje- ros“. (Corr. II,
24 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“
kad aš sąžiningai atlieku savo uždavinį, kad žuvis aš gaudau abiem rankom. Jei sugrįžęs aš Italijos nepažinsiu, tai dėlto nebus kalti visi tie pasikalbėji- mai, skaitymai, stebėjimai ir raštai. Mano užrašai sparčiai auga. Pėsčias ėjau nuo Perusijos iki Asižio. Keturias valandas. Kalbėjausi su ūkininkais, pir-
kliais, karininkais. Užsųkau į neturtingas lūšneles, lankiau buržujų rūmus,
kad tik geriau pažinčiau kraštą... Savo pastabomis užpildžiau jau tris su puse sąsiuvinių ir manau, kad iš jų turėsiu šiokios tokios naudos“. Pra- slinkus dviem savaitėm, prie tų trijų su puse prisidėjo dar du su puse sąsiuviniai (Corr. II, 295), ir pagaliau griždamas, jis turi jų septynetą (Corr. II, 302). Bet to dar negana. Paryžiuje jis ketina dar užeit į knygynus ir iš ten papildyti savo žinias. „Dabar aš turiu bendrą vaizdą apie kraštą ir jo istoriją“ (Corr. II, 302).
Ir veikiai atsirado proga, kur jis galėjo savo žinias panaudoti, nes tų pačių metų rudenį, Spalių mėn. 28 d. pirmą sykį be kokių prieš jį intriga- vimų jis buvo išrinktas į meno mokyklos (Ecole des Beaux Arts) profesorius. Nuo (1865) naujųjų metų pradžios skaitė estetiką ir meno istoriją. Studentai sutiko jį kilniomis ovacijomis.
'Su tokiomis pat ovacijomis buvo sutikta ir jo įžengiamoji paskaita „L'oeuvre d' Art“, ir studentai naująjį profesorių išlydėjo į lietaus skalbiamą miestą, kur bėgdami šalia jo vežimo vis naujais šūkiais reiškė savo pasi- tenkinimą. Ir toji „entente cordiale“ tarp dėstytojo ir jaunųjų jo komilitonų nenutrūko per visą dvidešimtį metų, kuriuos tenui buvo lemta skaityti.
Tai pagaliau jo valanda buvo atėjusi. Tas dėstymas — tai vienas jo didžiausių gyvenime patirtų malonumų. Tenas mėgo profesoriauti, buvo gimęs dėstytojas (Corr. II, 275). Kaip aprašo vienas jo klausytojų, jis skaitė didelėje amfiteatro formos auditorijoje. Su juodu, užsektu savo švarku, barzdžiuke ir akiniais, savo ramiu tonu, kuriuo be pretensijų kreipdavosi į savo studentus, jis buvo labai panašus į protestantų kunigą Ž.
Si naujai paimta vieta Tenui davė puikios progos pritaikinti menui tai, ką anksčiau jis buvo bandęs taikinti visokioms kitoms sritims. Aistringas yra jo siekimas sukurti tikrai modernią estetiką.
Veikalas išaugo dalimis nuo 1865 iki 1869 m., taip, kaip reikalavo meno mokyklos studijų planas, nes jo meno filosofija tai ne kas kita, kaip perredaguotos jo toj įstaigoj laikytos paskaitos.
Pirmiausia, 1865 m. pasirodė jo mokslas apie meno kūrinio esmę ir apie meno kūrinio produkciją knygoje, pavadintoje „Philosophie de V Art“. Taip pakrikštyti savo veikalą įtikimiausia jį bus sugundęs Hegelis, skaitęs maždaug prieš 40 metų paskaitas apie meną Berlino universitete ir kuris savo estetiką taip pat buvo pavadinęs „Die Philosophie der schėnen Kunst“ 3. Kitais ir vėlybesniais metais pasirodė ir kitos dalys, kurios 1881 m. visos susijungė į dų tomu, pavadintu „Philosophie de I Art“, nors labai plačios šio veikalo vietos neturėjo ir neturi nieko bendra nei su meno, filosofija aplamai, nei su menu ar filosofija specialiai, kaip paaiškės išdė- stant jo turinį.
1 Ci. Giraud 48 ss. 2 Marcellin'o straipsnis: žurnale „La vie parisienne“ iš 1765. II. 18. 5 Fischer K., II, 813. Ė
3
Il. Dėstomoji dalis -—- „Meno filosofijos“ turinys.
A. Vedamosios metodinės pastabos *.
Teno metodo pradedamasis punktas yra supratimas, kad meno kūrinys nėra isoliuotas dalykas, dėlto yra reikalinga tirti ta visuma (ensemble), kurios jis priklauso ir kuri jį aiškina. Tą visumą tirdamas Tenas randa, kad —
1. Atskiras meno kūrinys priklauso menininko kūrybos visumai (I,2 ss.) *;
2. Pats menininkas nėra koks isoliuotas asmuo; jis priklauso tam tikro ansamblio, kuris už jį yra didesnis, o tai bus toji mokykla, arba menininkų šeima to paties krašto ar laiko, kurios jis yra narys (I, 3 ss.);
3. Toliau, šitie menininkų susibūrimai tėra tiktai dalelė dar didesnio ansamblio, būtent, pasaulio, kuris juos apgaubia, ir kurio skonis atatinka jų skonį, nes juk visuomenės papročiai ir dvasios būklė taip pat veikia ir menininkus. Mes, tiesa, tegirdim jų balsus per ištisų šimtmečių nuotolį, bet be to ryškiojo balso mes taip pat girdim dar ir tokį neaiškų ūžėsį tų begalinių balsų, kurie kyla iš visuomenės ir kurie drauge su menininkų balsais sudaro tam tikrą harmoniją. Ir tik tos harmonijos dėka menininkai būva dideli (I, 4 ss.).
Dėl to galima išvesti tokia taisyklė: norint suprasti, koks yra meno kūrinys, menininkas ar jų grupė, reikalinga tiksliai įsivaizdinti tas bendrasis dvasios būvis ir papročiai (ėtat gėnėral de I'esprit et des moeurs) tų laikų, iš kurių jie yra kilę. Sitos apystovos yra paskutinės jų priežastys (I, 7).
Norint parodyti, kokio poveikio daro papročiai ir dvasinė atmosfera meno kūriniams, reikia prileisti šitoks pavyzdys: vykstant iš pietų į šiaurę ir patekus į tam tikrą zoną, galima pastebėti didelė atmaina kultivacijoje. Pirmiausia sutinkamas aloė's ir pomerančių medis, kiek toliau alyvos arba vynuogės, dar toliau — ąžuolai ir avižos, paskui eglės ir pagaliau tik sa- manos. Kiekviena tų visų zonų turi tam tikrą savo kulturą ir vegetaciją. Zona duoda joms egzistenciją. Jos ypatybės determinuoja kulturą ir vege- taciją. Kas gi pagaliau yra ta zona? — Tai ne kas kita, kaip tam tikra temperatura, tam tikras šilimos ir drėgmės laipsnis; taigi, kaip matyti, čia viešpatauja tokie veiksniai, kurie savo esme yra visai panašūs į ką tik mi- nėtą papročių ir bendrąją dvasios būklę, arba, kitaip sakant, kaip kad yra tam tikra fizinė temperatura, kuri įvairiais savo laipsniais determinuoja tam tikras vegetacijos rūšis, taip yra ir tam tikra moralinė temperatura (tempėrature morale), kuri savo atmainomis taip determinuoja bet kurios meno rūšies pasirodymą. Norėdami suprasti tam tikros vegetacijos atsira- dimą, mes studijuojam fizinę temperaturą; todėl lygiai taip pat privalom stu- dijuoti ir moralinę temperaturą, jei norim suprasti atsiradimą tam tikros meno rūšies arba mokyklos. „Les productions de Vesprit humain, comme celles de la nature vivante, ne s'expliguent gue par leur milieu“ (I, 10) —
1 Premiėre partie: Chapitre I, De la nature de Poeuvre d'art I, 1—13. 2 Šie skaitmens rodo „Meno filosofijos“ tomą ir puslapius, kuriuose cituo- jamas tekstas randasi. Cituojama pagal 1926 m. išleistąjį 20-ąjį išleidimą prancūzų kalba.
26 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“
ir žmogaus dvasios kūryba, lygiai taip pat ir gamtos, galima aiškinti tik iš jos aplinkos L.
Prileiskim, kad tokio metodo prisilaikant, mums su pilna precizija pasisekė suvokti būvis tos dvasios, kuri įvairiuose kraštuose ir įvairiais šimtmečiais sukėlė įvairias meno rūšis, k. a., architekturą, tapybą, skulpturą, literaturą, muziką; prileiskim, kad visų šių atradimų rezultatai įgalina mus apibūdinti kiekvieno meno esmę ir jo gyvenimo sąlygas — tai mes tyrėtu- mėm pilną dailiojo ir bendrai meno supratimą, t. y. tada mes turėtumėm dailiojo meno filosofiją, arba tai, kas vadinama estetika (I, 11).
O mes tik tokios estetikos ir siekiam. Mūsų (Teno) estetika yra moderna ir skiriasi nuo senosios estetikos tuo, kad ji yra istorinė, bet ne dogmatinė. Istorinė estetika tekonstruoja dėsnius, o neformuoja taisyklių. O senoji estetika, pirmiausia suformulavus grožio definiciją, iš jos išvedė taisykles, kurios teisino ar smerkė meno kūrinius. Mums tokio didelio uždavinio netenka atlikti, nes „mon seul devoir et de vous exposer des faits et de vous montrer comment ces faits se sont produits“ (I, 12) — mano (Teno) vienintėlis tikslas yra faktų išdėstymas ir aiškinimas, kaip jie atsirado ?. .
Modernasis metodas (mėthode moderne), kurio mes manom čia prisi- laikyti, yra tas pats, kuris dabar skverbiasi į visus dvasios mokslus, supranta žmogiškąją kūrybą ir ypač meno kūrinius „comme des faits et des produits dont il faut marguer les caractėrės et chercher les causes; rien de plus“ (I, 12) — kaipo faktus ir produktus, kurių ypatumus reikia suvokti ir surasti priežastis, ir daugiau nieko.
Taip suprastas mokslas nei smerkia, nei atleidžia, jis tik konstatuoja ir aiškina. Toji teorija simpatizuoja visoms meno formoms ir mokykloms, ji daro taip, kaip botanikas, kuris lygiu susidomėjimų studijuoja ir laurą ir eglę. Ji yra tarsi kokia botanika, pritaikinta berods ne augalams, bet žmo- giškąjai kūrybai. — Tokiu būdu ji ir pasidaro tam tikra dalelė to bendrojo judėjimo, kuris gamtos mokslus šiandien artina prie dvasios mokslų ir kurie (gamtos mokslai) duodami jiems savo principus, atsargumą ir kryptį, taip pat garantuoja dvasios raokslų tikrumą ir užtikrina jiems tokią pat pažangą? (I, 12 ss.).
1 Tą pačią mintį Tenas savo pirmame literatinio pobūdžio veikale „La Fontaine“ šitaip buvo suformulavęs: „Žmogus galima laikyti aukštesnios rūšies gyvuliu, kuris gamina filosofiją ir poeziją, panašiai kaip šilko kirminai gamina savo kokonus ir bitė lipdo savo korius“ (Prėface, V).
2 Tie faktai Teną visiškai buvo suhipnotizavę. Jis laikė juos esant vienintėlę in o ne vien mokslininkams, bet ir rašytojams. Taip, pav., kalbėdamas apie Stend- hal'į (H. Beyle) tuoda tokį nurodymą: „Un rėcit doit noter les faits, tous les faits, en dėtail, mais les montrer tout nus...“ (Corr. II, 66. „Plus un fait est bizarre, plus il est instructif“ („De Y'Intelligence“ 16). Tenas buvo įgudęs keistų faktų medžiotojas.
5 Paneigdamas senąją estetiką ir imdamasis sudaryti naują, Tenas elgiasi panašiai kaip Hegelis, kuristaip pat savosios „Philosophie der Kunst“ pradžioje pirmiausia kiek nes kai kurias savo pirmatakų (pav., Kanto, Schiller'io, Fichtė's, Friedrich'o Schlegel'io, solger'io) teorijas ir po to išdėsto savo estetiką. Cf. Fischer II, 815.
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 27
B. Meno kūrinio esmė !. (De la nature de V'oeuvre d' art).
Norėdamas išaiškinti meną ir jo esmę, Tenas šitaip protauja: iš aplin- kos nagrinėjimo eina faktai, o iš faktų galima išvesti dėsnius. Mums rei- kalingieji faktai randasi muzejuose, knygynuose; t. y. ne kas kita, kaip siste- miškai sutvarkyti meno kūriniai. Kaip analizuojant herbariumą galima susidaryti augalo sąvoką, taip pat analizuojant ir muzejuose bei knygynuose sutalpintus meno kūrinius galima suprasti meną, prieiti jo esmę.
Nagrinėdamas meno kūrinio esmę, Tenas tą penketą didelių meno rūšių, būtent, poezijos, skulpturos, tapybos, architekturos ir muzikos pa- skirto į dvi grupes ir pirmiausia tekalba apie skulpturą, tapybą ir literaturą,
1. Pirmoji meno rūšių grupė (Skulptura, tapyba, literatura).
Iš karto pažvelgus .aišku, kad poezija, skulptura ir tapyba, dėl savo ypatumų, sudaro vieną grupę: tai yra „imitacijos meno rūšys“ („des arts d' imitation“). Tai mums sako pačių meno kūrinių nagrinėjimas, tai mums rodo ir menas su savo mokyklomis, kurių menininkai nusmunka, kai tik nustoja studijuoti gyvąjį modelį.
Menininkas savo jaunatvėj ir savo klestėjimo laikotarpy į daiktus žiūri taip, kaip jie yra, t. y. jis studijuoja juos smulkmeniškai, su didele precizija Nuo tam tikro gyvenimo laikotarpio jis tikisi būti su jais pakankamai susi- pažinęs ir daugiau nieko nauja nebeatranda. Nuošaliai palikdamas gyvąjį modelį, jis pasitenkina savo įgytąja praktika. Pirmas yra tikrasis laikotarpis, o antrasis — dekadencijos ir nusmukimo (ėpogue de la maničre et de la dėcadence). Pirmąjį laikotarpį menininkas imituoja gamtą, antrąjį — Save. Pirmąjame jis kuria, antrąjame — fabrikuoja (I, 18).
Aišku, kad reikia nenuleidžiant nuo gamtos akių stengtis kiek galima geriau ją atvaizduoti, imituoti — „I'art tout entier consiste dans V exacte et complėte imitation“ (I, 22) — visas menas yra ne kas kita, kaip egzaktiškas ir pilnas gamtos atvaizdavimas? Iš to būtų galima padaryti išvada, kad visašališkas gamtos imitavimas esąs meno už- davinys. Jeigu taip būtų, tai tiksliausios imitacijos būtų ir aukščiausios vertės meno kūriniai; tačiau patyrimas mums rodo, kad taip nėra, — I' imita- tion exacte n'est pas le but de I'art“ (I, 24). Iš to paaiškėja, kad menas, atvaizduodamas modelį, kažką imituoja. Kas yra tas kažkas? — Atsakymas: „Les rapports et les dėpendances mutuelles des parties“ (I, 27) — tai
! I, 14-43,
2 Hegel: Zur schėpferischen Tatigkeit gehort zunachst die Gabe und der Sinn fūr das Autffassen der Wirklichkeit und ihrer Gestalten, welche durch das autmerksame Hėren und „Sehen die mannigfaltigsten Bilder des Vorhardenen dem Geiste einpragen...“ (Baumler 44).
3 Hegel: „... die Phantasie [bleibt] nicht bei diesem blossen Autnehmen der iusse- ren und inneren Wirklichkeit stehn, denn zum idealen Kunstwerk gehort nicht nur das Erscheinen des innern Geistes in der Realitat žusserer Gestalten, sondern die an und fūr sich seiende Wahrheit und Verniinitigkeit des Wirklichen ist es, welche zur dusseren Er- scheinung gelangen soll“ (Baumler 45).
28 J. Erėtas: H. Taine'o „Meno filosofija“
atskirų atvaizdyoto organižmo dalių santykiavimas ir tarpusavis priklausomumas.“ Visa tai Tenas ir vadina atvaizduo- jamo objekto logika („la logigue du corps“), kuri yra dvejopa: atvaizduo- jant kokį charakterį jinai yra išvidinė, o atvaizduojant kokį kūną —- jinai išviršinė. Reikalaudamas atvaizduot tą logiką, jis reikalauja, kad kūnai ir charakteriai atatiktų realybėj egzistuojančius jų dalių santykiavimus.
„ Atvaizduojant dalyko logiką menas stovi daug aukščiau už mechanišką atvaizdavimą; šiuo jis tampa dvasiniu darbu, jam reikia ne vien amatiško sugebėjimo, bet ypač inteligentiško veikimo. Tačiau ir atvaizduojamo organizmo santykiavimo dalis imituot dar nepakanka pilnai meno veikalo kūrybai, nes „didžiausios [suprask, meno] mokyklos yra kaip tik tos, kurios tikrąjį santykiavimą daugiausia pakeitė“. Iš to matyti, kad imituojama san- tykiavimo logika, o pats santykiavimas, kaipo toks, keičiamas, ką rodo ir tokio Mykolo Angelo ir tokio Rubens'o kūryba. Iš šių pavyzdžių aiškėja, kad menininkas, modifikuodamas dalių santykiavimą, atlieka tai sąmoningai, tuo norėdamas iškelti vyraujantį objekto charakterį („le ca- ractėre essentiel de !'objet“). „Tas charakteris tai tas pat, ką filosofai va- dina «dalykų esme» ir dėlto jie ir tvirtina, kad meno tikslas esąs apreikšti dalykų esmę. Mes tą «esmės» [essence] žodį, kuris yra techniškas [sic] iš- sireiškimas, .paliekame nuošaliai...“ ! (I, 33).
„Esminis charakteris“ yra tai toks savumas, iš kurio pagal tam tikrus dėsnius išplaukia visi kiti arba bent jų daugumas.
Tas vyraujantis savumas* gamtoj dažniausiai ne visu ryškumu atsispindi, dėlto menas privalo jį iškelti, pabrėžti, daryti vyrau- jantį („Ie rendre dominateur“). Tas „vyraujantis savumas“ formuoja dalykus, tačiau tai atlieka nepilnai dėlto, kad savo veikime jis yra suvaržy- tas jėgų, pareinančių nuo kitų priežasčių. Žmogus jaučia, kad „vyraujantis savumas“ yra sutrukdytas, kad jis negavo pilnai pasireikšti, ir norėdamas tai papildyti žmogus susirado meną. Todėl menininko uždavinys ir yra ap- valyti objektą nuo visų tų apaugų, kurios nustelbia „vyraujantį savumą“; jam reikia pabrėžti tuos bruožus, kurie padėtų jį iškelti (I, 37).
Sakysim, esminis liūto charakteris yra tas, kad jisai taip sudarytas, jog visas jo organizmas ir atskiri sąnariai taip suderinti, kad jis tik vieną tiksla tegalįs turėti — būti plėšrus žvėris. Olandijos esminis charakteris — iš samplovų sudarytoji jos žemė. Esminį charakterį morėdamas padaryti vyraujanti, menininkas stengiasi eliminuoti tuos bruožus, kurie jį slepia, pasirenka tokius, kurie jį sustiprina, pataiso tuos, kuriuose jis pasirodo pa- keistoj formoj ir restauruoja tuos, kuriuose jisai sunaikintas (I, 39). Imda- mas pavyzdį iš literatūros, Tenas sako, kad Sekspyras savo Otelą taip vaizduoja, jog kiekviename menknieky matyti visas jo charakteris. Tučiau
! Kaip matyti, Tenas artinasi vėl prie senosios (metafizinės) estetikos, nuo kurios jis taip nori šalintis ir be kurios terminų jis tačiau negali apsieiti. Cia nedaug tetrūktų, ir jis atsidurtų Platono idejų plotmėje.
2 Si „vyraujančio savumo“ ideja Teno galvosenoj jau nuo seniau randama. Taip, pav., jis kalba apie ją viename laiške iš 1853. VII. 24: „La difficultė pour moi, dans une recherche, est de trouver un trait caractėristigue et dominant [mano pabr.] duguel tout peut se dėduirė gėometriguement, en un mot d'avoir la formule de la chose“ (Corr. II, 7). m
PPL HLA,
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filcsofija“ 29
jis pats vėl tvirtina, kad gyvenime ir gamtoj tokių vyraujančių charakterių nesą ir negalį būti: juos savo nuoseklumu padarąs tik kūrėjas. Po visų samprotavimų meno kūrinį Tenas taip aptaria:
„L'oeuvre dart a pour but de manifester guelgue caractėre essentiel ou saillant, partant guelgue idėe im- portante, plus clairement et plus complėtement gue ne le font les ob- jets rėels. Elle y arrive en employant un ensemble des parties liėes dont elle modifie systėmatiguement les rapports. Dans les trois arts d'imita- tion, sculpture, peinture et poėsie, ces enšembles correspondent 4 des objets rėels“.
„Meno kūrinio tikslas — atvaizduoti esminis arba labiausiai ryškus charakteris, t. y. svarbi ideja išreikšti aiškiau ir tobuliau, negu tai gali padaryti tikrieji daiktai. Meni- ninkas tai pasiekia atvaizduodamas objekto dalių priklausomumą ir san- tykiavimą, kurį jis sistemingai modi- tikuoja. Imitacijos meno rūšyse, bū- tent, skulptūroje, tapyboje ir poezijoje, meno kūrinys atatinka tikruosius da- lykus“ (Corr. I, 41 S.).
2. Antroji meno rūšių grupė (statyba ir muzika).
Dar kyla klausimas, kaip neimituojančios meno rūšys (les arts gui n'imitent pas), būtent, statyba ir muzika, santykiuoja su šita definicija. Šiame klausime glūdi ir visų keistų Teno išvedžiojimų paaiškini- mas; mat, jo definicija tėra paimta iš tų trijų imitacijos meno rūšių, tat jis sten- ' giasi suderinti ją su kitų dviejų meno rūšių esme bei reikalavimais. Bet ar taip darydamas Tenas neatsitolino nuo pagrindinių savo nusistatymų — išeiti vien iš pačių meninių faktų, vengti spekulacijos?
Kiekviename mene, taip Tenas toliau aiškina, mes turime reikalo su tarpusavy sujungtų dalių visuma, kurią menininkas, norėdamas išreikšti tam tikrą charakterį, savaip modifikuoja. Nesvarbu, kad ši visuma būtinai ata- tiktų realius objektus; užtenka, kad ji egzistuoja. Iš tikrųjų, mes matome, kad be organinių ir moralinių organizmų, kuriuos kopijuoja trys sakytieji imitacijos menai, yra dar ir matematiniai santykiai (rapports mathė- matigues), kuriuos kombinuoja kitos dvi meno rūšys (statyba ir muzika), nieko neimituojančios I.
„Kaip ši definicija tinka statybai ir muzikai?
Tuos, anot Teno matematinio pobūdžio, santykiavimus galima pav. suvokti regėjimu („les rapports mathėmatigues percgus per Ie sens de la vue“ I, 43). Taip daro architektura.
Akmenys arba medžio gabalai gali būti dedami vieni ant kitų ar greta kitų, simetriškai, pagal tam tikras distancijas ir t.t, pagal matematinius san- tykiavimus. Architektura kaip tik ir remiasi tokia sujungtų dalių visuma. Statytojas, parinkęs kokį vyraujantį charakterį, k. a, elegantiškumą, smagumą
1 Teno sausąjį mokslą dailiau, bet tokia pat tendencija išreiškė poetas ir estetikos profesorius E. GeibeVis (1815/84) šiokiomis eilėmis: „Architektur und Musik, euch beide begriiss ich als Schwestern, Die ihr die zwingende Kraft ewiger Masse bewžhrt. Was dort sichtbar im Raum als Verhaltinis das Auge bezaubert, Bannt hier wogenden Klanges in der Bewegung des Ohres“.
30 I. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“
paprastumą, jėgą, kaip kadaise graikai ir romėnai, arba keistumą, įvairumą, neaprėžtumą, fantastiškumą, kaip, pav., gotiško meno laikais, parenka ir kom- binuoja jungtis, proporcijas, formas, vienu žodžiu, medžiagos santykiavimus, ir jais išreiškia parinktąjį charakterį (I, 44).
Matematinius santykiavimus galima suvokti ir klausa („les grandeurs percues par Vouie“ I, 44 s). Taip daro muzika. Kadangi tie akustiniai bangavimai yra dydžiai, tai pagal matematinius dėsnius jie gali sudaryti tarpusavy sujungtų dalių visumą.
Sukcesiviai surišti tonai sudaro melodiją, vienu ir tuo pačiu laiku su- rišti tonai sudaro harmoniją. Cia, kalbant apie sukcesiviai surištus, t. y. su- ritmintus tonus, būtų buvę progos nagrinėti ir matematiniai santykiavimai, nes — anot Teno — tik jie mumyse sudaro estetinį įspūdį Po visų mu- zikos nagrinėjimų, kur Tenas prisilaiko savo sudarytos definicijos, muzikos esmės klausimas tačiau lieka vis dar neišspręstas. Ir pats gerai tai jausda- mas, ir norėdamas tiksliau tą klausimą nušviesti, jis vienai valandėlei atsi- sako nuo pagrindinio aptarimo, būtent, jis aiškina, kad muzika turinti dar ir antrą principą: tonas yra panašus į riksmą, t. y. išreiškia afektus, aistrą ir visus žmogaus susijaudinimus iki smulkiausių niuansų, įvesdamas tuo vėl irracionalų elementą.
Muzikas pirmiausia pasirenka kokį žymų charakterį, sakysim, nuliūdimą ar džiaugsmą, meilę ar pyktį, vadinas, bet kokį jausmą ar charakterį ir jam išreikšti „peut choisir et combiner a son grė dans ces liaisons mathėmatigues et dans ces liaisons morales“ ! (I, 46), t.y. pasidairo ir po matematinius, ir po moralinius santykiavimus, kuriais laisvai pasinaudoja.
3. Meno reikšmė gyvenimui (Importance de !' art).
Iš eilės panagrinėjęs visas meno rūšis, tame pačiame skyriuje apie meno kūrinio esmę Tenas pabrėžia dar meno reikšmę gyvenimui:
Zinodami dabar meno kūrinio esmę mes galim suprasti ir jo svarbumą. Ligi šiol mes tą svarbumą lyg ir jautėm; tai buvo instinkto, o ne protavimo dalykas; mes į jį žvelgėm su pagarba, tačiau jo aiškinti vis dėlto nesugebėjom. O dabar mes jau galim pagrįsti savo pagarbą ir nurodyti meno vietą gyve- nime. Daugeliu žvilgsnių žmogus yra gyvulys (animal), kuris stengiasi apsi- saugoti nuo gamtos ir nuo kitų žmonių. Jis turi rūpintis valgiu, drabužiais, butu, apsisaugoti nuo blogo oro, ligų ir pan.; tam tikslui jis ir dirba įvai- riose gyvenimo srityse. Be to, jis turi užtikrinti žmonijos ateitį ir apsisau- goti nuo kitų žmonių puolimų. Šitam tikslui pasiekti žmogus vėl sudaro šeimynas, kuria valstybes, formuoja tarybas, samdo valdininkus, išdirba konstitucijas, išleidžia įstatymus, organizuoja armijas. Po visų tokių darbų ir išradimų žmogus vis dėlto nėra dar išėjęs iš savo pirminės stadijos, jis tebėra tas pats gyvulys, tik kiek geriau aprūpintas ir apsaugotas. Jis te- galvoja tik apie save. Vėliau tik prasideda naujas jo gyvenimas, kai jis ima galvoti apie savo būvį, domėtis priežastimis, nuo kurių jis priklauso, ieškoti esminių ir dominuojančių charakterių, kurie kiekvieną kolektivą pažymi savo antspauda (I, 47 s.).
Visam tam suprasti yra du keliu, kurių dviejų pirmasis — mokslas — atidengia priežastis, pagrindinius dėsnius ir visa tai išreiškia griežtomis
! Mano pabraukta.
“ SBV PN MAE MY
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ - 31
formulėmis ir abstrakčiais terminais. Antrasis kelias yra menas, užiik- suojąs priežastis ir pagrindinius dėsnius jau nebe sausomis formulėmis, definicijomis, neprieinamomis miniai, o tik vien keletui parinktųjų inteligentų, bet lengvai suvokiamu būdu kreipiasi ir į protą, ir į pojūčių organus bei širdį ir paprasčiausio žmogaus. Menas pasižymi tuo, kad jis išsyk yra aga ir popularesnis. Visiems jis apreiškia tai, kas yra aukščiau- sia (I, 48).
Iš to aiškėja Teno palinkimas meną panaudot praktiniams ir pedagogi- niams tikslams, palinkimas, kuris skyriuje „Apie idealizmą mene“ Teną nuvedė į moralizmą.
C. Meno kūrinio gaminimas ! (De la production de V' oeuvre d' art),
Antras pagrindinis klausimas Teno estetikos yra: Kaip meno kū- rinys gaminamas? Jau pačioj savo „Meno filosofijos“ pradžioj jisai sako, kad svarbiausiu estetikos uždaviniu laikysiąs meno kūrinio aiškinimą iš aplinkos. Meno gamybos dėsnį („Ia loi de sa production“) jis taip for- muluoja: „L'oeuvre d'art est dėterminėe par un ensemble gui est V ėtat gėnėral de !' esprit et des moeurs environnantes“ (I, 49) -- meno kūri- nys yra determinuotas tam tikro ansamblio, sudaryto bendro dvasios būvio ir viešpataujančių papročių.
1. Pirmos eilės veiksniai (aplinka).
Šitą aptartį Tenas aiškina taip: (Gamtoje mes randame temperaturą ir kitas fizines apystovas, arba sąlygas, kurios leidžia tarpti tam tikrai augalų grupei. Gamta, tarytum, pasirenka vienus augalus iš kitų, favorizuoja juos kitų nežiūrėdama. Taigi, fizinė temperatura eliminuoja, išbraukia. Taip atrodo tas didysis dėsnis, kuriuo aiškinamas įvairių gyvulių formų atsira- dimas bei struktura. Tas dėsnis pritaikomas tiek fizinei, tiek dvasinei sričiai, tiek botanikoj ir zoologijoj, tiek istorijoj, tiek augalams ar gyvuliams, tiek talentams ir charakteriams.
Jo manymu, iš tikrųjų, yra tam tikra moralinė temperatura (tempėrature morale', veikianti lygiai kaip ir fizinė. Tačiau artistų ji nega- mina. Genijai ir talentai yra tik ypatinga medžiaga, panaši į grūdus. Tame pačiame krašte dviem skirtingais laikotarpiais randame beveik tą patį skaičių talentingų ir vidutinio gabumo žmonių. Statistika parodo, kad dviejuose, po vienas kito einančiuose perioduose randame beveik lygiai tiek pat žmonių ūgio atžvilgiu tinkančių ir netinkančių kariuomenei. Visa kalba už tai, kad tas, ką mes sutinkam kūno srity, tinka ir dvasios sričiai. Gamta sėja žmones, ir, taip darydama, ji beveik visuomet sėja tą pačią kiekybę ir ko- kybę toj pat proporcijoj. Bet ne visi gamtos pasėti grūdai sudygsta. Tam tikriems talentams augti reikalinga tam tikra moralinė temperatura, ir ta- lentai negali plėtotis, jeigu jos trūksta. Kintant tai temperaturai, kinta ir talentų rūšys. Kai ji darosi priešinga, išauga priešinga ir talentų rūšis. Toji temperatura vieną talentų rūšį pasirenka, duoda jei galimumų plėtotis,
1 Chapitre II: De la production de V oeuvre d'art, I, 40 ss.
32 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“
o kitą tuo tarpu nustelbia. Šitokios rūšies mechanizmas įvairiais laikais ir įvairiuose kraštuose užtikrina gyvavimo egzistenciją čia idealistinei, čia vėl realistinei srovei. Vienur iškeliamas piešinys, kitur spalvos. Kiekvie- nas šimtmetis turi vyraujančias savo kryptis. Krypčiai pasipriešinantieji me- nininkai neras pritarimo. Visuomenės dvasia ir papročiai tokius talentus arba visai prislegia, arba iš savo vėžių išstumia, tuo užtikrindama jiems apribotą galimumą iškilti (I, 55 s.).
inodami, kad meno veikalas yra determinuotas tam tikro ansamblio, sudaryto iš bendro dvasios būvio ir viešpataujančių papročių, mes galim žengti dar žingsnį toliau ir užfiksuoti visas tas atskiras grandinės dalis, kurios paskučiausią' priežastį jungia sų galutiniu efektu.
Pirmiausia, visur sutinkam tam tikrą bendrą situaciją (situation gėnėral, c'est-a-dire la prėsence universelle de certains biens et de certains maux...“ 1,101), t. y. sutinkam tam tikrus privalumus ar blogumus, vergavimą ar laisvę, vargingumą ar turtingumą, tam tikrą susigyvenimo formą, tam tikrą religiją, kaip, pav., laisvasis, karingasis ir vergais aprūpintas mie- stas graikuose, egzaltuota krikščionybė viduriniais amžiais, XVIII-tam šimtme- tyje — dvaras, XIX-to šimtmečio pramoniška ir moksliška demokratija. Visur matyti tam tikrų aplinkybių ansamblis, sau palenkiąs žmones.
Sita situacija žmonėse sukelia tam tikrų reikalavimų (besoins), sukuria tam tikrus gabumus ir ypatingus jausmus (aptitudes, senti- ments), pav., tam tikrą fizinį veiklumą arba palinkimą svajoti, vienur pabrėžia šiurkštumą, kitur švelnumą, vienur sukelia kariškus instinktus, kitur pabrėžia kalbingumą ir tt. ir tt; pav., Graikijoj sutinkam pusiausvirą tarp kūno tobu- lumo ir protinių gabumų. Ją sudaro graikų puikiai išbalansuotas kūno san- tykiavimas su dvasia. Viduriniais amžiais sutinkam per daug sujaudintos fantazijos neblaivumą ir moteriško jausmingumo švelnumą. XVIII-tas šimtmetis pasižymi salonišku bajorų taurumu, mokėjimu dailiai gyventi ir tt. ir tt.(I, 101).
Visi tie jausmai, gabumai, reikalavimai sukoncentruoti į vieną sielą su- daro tam tikrą asmens tipą („Ie personnage rėgnant“), vyraujančią tų laikų asmenybę. Tai toks modelis, kurį jo amžininkai vainikuoja savo simpatija; pav., graikai mėgo jauną nuogą gražios rasės žmogų, darantį vi- sus kūno pratimus. Viduriniais amžiais — ekstatiškos vienuolės ir įsi- mylėjęs riteris, XVIII-tam šimtmetyje — tobulas dvaro kavalierius, o mūsų laikais —- nepasotinamas Faustas ir nuliūdęs W'erther'is (I, 102).
Šitą visiems įdomią ir svarbią, visiems labiausiai matomą asmenybę menininkai atvaizduoja kartais kaipo gyvą figurą, pav., tapyboj, skulpturoj, romane, epe, scenoj, t. y. imituojančių menu, arba atvaizduoja architektura ir muzika tos asmenybės jausmus, t. y. atskirus jos elementus, visai nesu- kurdami figuros („sans crėer des personnages“). Galima pasakyti, kad visas menininko darbas tai — arba pati asmenybė atvaizduot, arba kuriant atsižvelgt į jos savumus. Visas menas priklauso tos asmeny- bės: menas nori tai asmenybei patikti arba ją išreikšti (I, 102 s.).
Viską suglausdami galime pasakyti, kad keturios tos grandinės dalys yra (pirma) — bendra situacija, kuri (antra) — sukelia tam tikrus palinkimus, jausmus, gabumus; (trečia) — tie elementai vėl, sukoncentruoti į vieną asmenį, sudaro vyraujančią asmenybę, kurią (ketvirta) — menas arba atvaizduoja, arba savo kūrybą pritaiko jos savumams (I, 103 s.).
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 33
2. Antros eilės veiksniai (rasė, momentas).
Kaip Tenui rodosi, toji formulė ima dėmėsin visa, kas yra reikalinga. Tiesa, yra dar ir antros eilės veiksnių („des causes accessoires“), kaip, pav., rasė (la race), kurios nagrinėjimas papildo aplinkos nagrinėjimo resultatus ir geriau išaiškina tam tikro laikotarpio jausmus („on ajoute Vexamen de la race 2 V'examen du milieų“; I, 104).
Garsiąją savo aplinkos teoriją („thėorie du milieu“) Tenas pirmą sykį griežčiau suformulavo veikale „Histoire de Ia Littėrature Anglaise“, pasirodžiusiame 1863 m. Veikalo įžangoje jis aiškina, kaip trys pagrindiniai veiksniai sudaro tą elementarinę dvasios būklę, kuri determinuoja dvasinius pasireiškimus, būtent, la race, Ie milieu et le moment. Momentas (le moment, I, XXVII ss.) ! — tai ta savotiškoji situacija, ta specialioji nuotaika, kur pasireiškia rasės ypatumai ir aplinkos jėgos. Aplinka (le milieu; I, XXV) — tai išviršinės jėgos, kaip klimatas, fizinis krašto veidas, visuomenės gyvenimo sąlygos, politinės aplinkybės ir tt. Mums čia rūpi arčiau susi- pažinti su vienu tų „causes accessoires“, su rase.
Rasė (la race), tai visi tie įgimti ir paveldėti palinkimai, kurie sudaro vieną atskirą jėgą, ryškiai pastebimą įvairiose tautose, nepaisant visokiausių istorijos bėgyje sutiktų, kad ir priešingų, veiksnių. Taip, pav., ir šiandieną dar aiškiai iš visų kitų išsiskiria toji tarp Oango upės Indijoj ir Hebridų salų Anglijos šiaurėje išsiskleidusi indoeuropiečių rasė. Nežiūrint įvairaus likimo, kuris ištiko atskiras tos rasės tautas, jos giminingumas nėra pa- naikintas, bendri bruožai visur yra pasilikę tie patys.
Ir čia nieko nuostabu; juk tos rasės, kai mes jas sutinkame, pav., dvidešimts, trisdešimts šimtmečių prieš mūsų erą, jau yra produktas daug didesnio šimtmečių skaičiaus. Klimatas ir, aplamai, visos tos apystovos, kuriose joms teko gyventi, sudarė tam tikrą veikimo sistemą, tam tikrą papročių ir pagaliau visų įgimtų gabumų (aptitudes) bei instinktų visumą. Taigi, tautos charakteris yra ne kas kita, kaip viso jos veikimo ir pergyve- nimų suma — le rėsumė de toutes ses actions et de toutes ses sensations prėcėdentes —, suma, kurią didina šimtmečiai sukraudami dideliausį turtą ir tuo sudarydami ryškius vyraujančius savumus.
Taip kalba Tenas minėto veikalo įžangoje (I, XXII ss.). Pirmiausia, 1863 m., senąją savo teoriją jis pritaikė Anglų literaturos aprašyme, o kiek vėliau, ižengęs į meno mokyklos rūmus, stengėsi pagal ją apimti ir aiškinti meno kūrinius jau daug platesniu maštabu. Itin pamokantis yra tas pritaikymas graikų skulpturos menui, sutinkamam jo „Meno iilosofijos“ antrojo tomo 84 - 128 puslapiuose ?, kur aiškinimo darbe pagalbon šaukiamasi rasė. Tenai jis taip argumentuoja: mes teturime vos dvi skulpturas, galvutes (Junonos iš Ludovisi įr Jupiterio iš Otricoli) ir vos vieną kitą eilutę autorių raštuose apie graikų skulpturą. (O šią meno sritį mums tepadeda suprasti tik vienas mūsų turimų įrankių — bendroji istorija. „Plus gue jamais, pour comprende !' oeuvre, nous sommes obligės de considėrer le peuple gui Ya faite, les moeurs gui la suggėraient, et le milieu oū elle est nėe“ II, 86): svarbiausi aiškintojai yra tauta, papročiai, aplinka.
1 Citatos paintos iš 16-to' leidimo pirmojo tomo įvado /„Introduction“). * Guatriėme partie: La sculpture en Grėce, p.85 ss.
34 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“
Pirmiausia rasė: „Stenkimės ją tiksliai suvokti ir studijuokime kraštą, nes tautą visada veikia gyvenama šalis ir tai juo stipriau, juo gyvenimo momentą tauta yra jaunesnė, primitivesnė... ir tokį, beginklį, gamtos povei- kiui paliktą žmogų gamta brendina, formuoja. Ji jo moralę, dar minkštą kaip vašką, kietina, apdirba, tvarko. Taip veikiamą žmogų dar kiek tepalaiko tik jo praeitis“ (Il, 87).
Tokiu savo nusistatymu eidamas, Tenas dabar ima nagrinėti Graikiją, jos kraštą, gamtą. Daug reikšmės jis duoda klimatui: „...Sitokio klimato veikimas plėtojosi daug greičiau ir harmoniškiau, negu kitokio. Žmogų čia nelepina ir neparbloškia nei dideli karščiai, nei sukausto. šalčiai. Jis nėra paliktas nei svajingam lepumui, tingumui, nei nuolatos priverstas mankštintis; nepasitaiko čia nei mistiškų kontemplacijų, nei barbariškų šiurkštumų, kurie galėtų sutrukdyti jo (dvasinių jėgų) išsiplėtojimą. Paly- ginkite tik neapolietį arba provansalą su bretonu ar holandą su indusu ir jūs pamatysit, kaip švelni ir blaivi fizinė aplinka išugdo ir gyvumą, ir pu- siausvirą, taip reikalingą dvasios nuteikimui galvoti ir veikti“ (II, 91).
Toliau bandoma nurodyti kalnų ir įūrių poveikis žmogaus būdui, tau- tos charakteriui ir paskui iš to daroma išvada: dar jokia tauta nebuvo gam- tos taip apdovanota. Rodos, visos apystovos čia tik padeda ugdyti inteli- gentiškąsias graikų jėgas ir lanksčius gabumus (II, 97).
Šitaip aprašęs gamtą ir jos poveikį bendrai, Tenas imasi nušviesti taip išugdytos tautos likimą istorijos bėgy (II, 98 ss.), kol, prieš imdamasis uždavinio aprašyti gamtos taip determinuotą žmonių literaturą bei meną iš viso, dar sykį iškelia „la structure physigue de la contrėe“ (II, 105), ir stengiasi nurodyti, kaip „vingt circonstances du sol et du climat se rėunis- sent“ (II, 106), darydami poveikio, kol pagaliau (II, 110) sušunka: „Tout est determinė...*
Po tos įvedamos dalies daugiau kaip 40 puslapių, eina pritaikomoji dalis, kur septynete (sic) puslapių kalbama apie architekturą bei skulpturą, kurios vardu pakrikštytas ir visas skyrius apie literaturą, kuriai tenka dvy- lika (!) eilučių (II, 129), apie tapybą, su vos šešiomis, šitaip skambančiomis eilutėmis: „Meilė ir dabartinio gyvenimo kultas (culte de la vie prėsente), pasitikėjimas žmonijos galia, linksmo ir skaidraus gyvenimo pamėgimas, visa tai privedė graiką prie to, kad savo tapyboj jis išvengė Iiziško silpnu- mo, negalavimo, moralinio liguistumo atvaizdavimo ir ragino jį pasirinkti siužetus, pasižyminčius tiek fiziniu, tiek psichiniu grožiu ir įgytąjį ekspresi- jos grožį pabrėžti pačio siužeto įgimtuoju grožiu (II, 128 s.).
Ir viskas. Toliau dar per 90 puslapių eina momento (II, 135/166) bei institucijų (Il, 167—220) reikšmės apibūdinimas, sekamas čia ilgesnių, čia trumpesnių ekskursijų į meną. Ir visa tai tiek yra persunkta gamtos mokslų dvasia, jog tos Teno estetikos dalies aprašymas, kaip ir tas, kurį čia trumpai išdėstėme, greičiau tiktų į gamtos mokslų, negu į filosofijos žurnalą. -—
Yra dar ir kitų pagelbinių veiksnių, kurie padeda geriau aiškinti bet kurio šimtmečio meno kūrinius; toki yra, pav., tam tikri to šimt mečio palinkimai, speciali meno būklė ir ypatingi kiekvieno menininko jausmai. Savo studijose panaudojant ir šiuos šalutinius veiksnius, drauge su anksčiau paminėtais pagrindiniais, mums pasiseks paaiškinti ne vien priežastis didžiųjų permainų mene ir didžiąsias žmogi-
J. Eretas: H. Taine'o „Meno fiiosotija“ 35
škosios fantazijos formas, bet ir skirtumus tarp atskirų tautinių meno sro- vių, įvairius, nuolatos kintančius stilius, skirtumus tarp originalių charakterių vieno ir to paties kūrėjo veikalų (I, 103 s.). —
Turėdamas galvoj savo laikų meną Tenas pabrėžia, kad kiekviena situacija sudaro savotišką dvasios būklę (ėtat d' esprit), kuriai atatinka tam tikra meno kūrinių grupė. Kiekviena nauja situacija sudaro naują dvasios būklę, kuri vėl formuoja naują meno kūrinių grupę. Ir toji aplinka, kuri dar šiandien tebesiformuoja, sukels tam tikrų atspalvių meno kūrinius, pa- našiai, kaip padarė ir anksčiau buvusi aplinka. Tai ne kokia paprasta prie: laida, sukelta norų bei vilties, bet išvada tam tikrų dėsnių, paremtų ekspe- rimentu, autoritetu ir istorijos liudymu: suformuluotas dėsnis tinka ir rytojui, kaip buvo tikęs ir vakar dienai. Negalima pasakyti, kad šiandien menas būtų išsisėmęs. Tiesa, kai kurios mokyklos yra mirusios ir nebeatgims. Bet — „NVart... gui est la facultė d'apercevoir et d'exprimer Ie caractėre dominant des objets..“ (I, 105) — menas, kaipo toks suvokiąs ir iškeliąs objekte vyraujantį savumą, yra toks pat patvarus, kaip ir civilizacija („est aussi durable gue Ia civilisation“).
Mums nereikia šiandien nagrinėti, kuri tų penketo didelių meno rūšių ir kokios formos geriausiai mokės išreikšti ateities jausmus. Bet mes galim tvirtint, kad-naujos formos atsiras ir kad naujų rūšių iškils, nes šian- dien valstybė, žmonių papročiai ir idejos keičiasi, o tas keitimasis atnaujins ir meną (I, 106 s.).
D. Apie idealą mene ! (De Vidėal dans! 'art).
Vienintėlis dalykas, kuris, be meno dlefinicijos, iš Teno „Meno filoso- tijos“ dar turi teisės būti priskirtas prie fi osofijos, yra paskutinis jos sky- rius „Apie idealą mene“. Jame jis stato klausimą, ar mene yra koks siektinas auksčiausias idealas. Ir į tą klausimą atsakydamas, Tenas labai nu- tolsta nuo savo anksčiau taip iškilmingai pareikšto liberalizmo, kuris neno- rėjo mei nuteisti nei pagirti ir kiekvienam žadėjo palikti savo skonį. Panašiai, kaip Hegelio ir kitų metafizikų, meno kūriniai, norėdami pasiekti idealą, turi išpildyti tam tikrus reikalavimus, atatikti tam tikras sąlygas ir jie klasitikuo- jami pagal jų vertės laipsnį.
Pirmiausia, reikia išsiaiškinti, kaip suprantamas žodis „idealas“. Tai padaryti bus nesunku, jei mes prisiminsim savo anksčiau apibrėžtąjį meno kūrinio uždavinį: jo tikslas yra iškelti kokį vyraujantį, stipriai pasi- reiškiantį savumą (charakterį) ir tai pilniau ir aiškiau, negu tai daro patys objektai. Tam tikslui menininkas sudaro to savumo ideją ir pagal ją tran- sftormuoja, perdirbą realųjį savo objektą. „Cet objet ainsi transformė, se trouve conforme a Vidėe, en d'autres termes il est idėal“ (Il,224) — tas tokiu būdu perdirbtasis objektas atatinka ideją, kitais žodžiais tariant, jis yra idealus.
Toliau, klauskime savęs klausimą, ar yra charakterių, geresnių už kitus, ar kiekvieną objektą atatinka ir savotiška, ideali forma, kurios nepasiekęs
1 Cinguieme partie: De Vidėal dans Part, II,223—346. Ct. Lindenmann 153 ss.
36 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“
meno kūrinys yra netobulas, ar iš viso egzistuoja koks subordinacijos prin- cipas, pagal kurį būtų galima klasifikuoti įvairūs meno veikalai? (II, 225).
Tas principas, kad meno kūrinys yra juo tobulesnis, juo ryškiau jis sugeba iškelti vyraujantį objekto savumą, taikomas visoms meno rūšims, nes ir imitacijos menas, kaip tapyba, skulptura bei literatura, kaip ir kita grupė, kurią, sudaro muzika ir architektura, stengiasi padaryti vyraujančiu svarbų veikalo savumą. Viena ir kita grupė tai pasiekia pasinaudodamos ansambliu tarpusavio sujungtų dalių, kurių santykius jos kombinuoja ir modifikuoja.
Vienintėlis tarp jų skirtumas tai tas, kad imitacijos menas atvaizduoja organingą bei moralinį santykiavimą ir kuria veikalus atatinkančius jų realius objektus, o kitos grupės menas — muzika ir architektura — kombinuoja ma- tematinius santykius ir tųo sukuria veikalus, kurie neatatinka jokius realius objektus. Bet ir simfonija arba šventyklos yra tokios pat gyvos esybės, kaip ir koks eilėraštis ar piešinys, nes ir tai yra organizuotos esybės, kurių dalys yra vienos kitų priklausomos ir tvarkomos tam tikrų principų. Tokiu būdu ir jų veikalai atsiranda pagal tuos pačius dėsnius, kurie determinuoja ir pirmosios meno rūšies kūrinius, ir dėlto jiems turi būti taikomos tos pat kritikos taisyklės (II, 237 s.). — Toliau, Tenas stato tris sąlygas, kurias kūriniai turi atatikti; jų pirmoji liečia atvaizduojamo charakterio svarbumą.
1. Atvaizduotas charakteris turi būti žymus. (Le degrė d'importance du caractėre).
Šitąja pirma sąlyga, kad atvaizduotasis charakteris turi būti žymus, Tenas tepapildo meno kūrinio definiciją. Norėdamas duoti gerą supratimą to, ką jis vadina „žymiu charakteriu“, jis nuveda mus, kaip paprastai, į gamtos mokslus: „Il nous faut iaire une excursion dans Vhistoire naturelle; je ne m'en excuse pas auprės de vous... la parentė gui lie Vart 4 la science et un honneur pour lui comme pour elle; est une gloire pour elle de fournir A la beautė ses principaux supports; c'est une gloire pour lui gue d'appuyer ses plus hautes constructions sur la vėritė“ (Il, 239). Po šitokios apoteozės gamtos mokslams Tenas iš jų pasiskolina „la rėgle d'ėvaluation“ — „Ie principe de la subordination des caractėres“ — charakterių subordina- cijos dėsnį. Gamtos mokslai žymiu vadina tąji charakterį, kuris yra elementarinis ir pastovus, t. y. atsparesnis visiems griaunantiems poveikiams (Il, 239 ss.).
Tas pats principas — tai įprasta Teno prielaida — galima pritaikyti ir žmogui su jo kūryba. Svarbu nustatyti, koks savumas mažiausiai kinta. Tai konstatuoti mums padeda ypač istorija, sakanti mums, kad yra tokių savumų, kurie yra tik momento arba mados sukelti. Kiti vėl pasireiškia ilgesnį laiką. Pasirodo, kad mažiausiai kintą savumai liečia didelę žmo nijos dalį, arba ją visą, o praeinamieji — atskiras tautas ar jų dalis. „Les caractėres les plus stables sont, en histoire comme en histoire naturelle, les plus člėmentaires, les plus intimes et les plus gėnėraux“ (Il, 254). Sios elementarinės jėgos nurodo meno ir mokslo giminingumą. Taigi, menas ir gamta, kadangi juose abiejuose pasitaiko elementarinių charakterių, yra gi-
minės (sic).
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 37
Tai, kas bendrai pastebima gamtoje ir mene, itin pasireiškia literaturoje. Jos tarpe randasi tam tikra mados literatura, išreiškianti mados charakterį. Jinai teegzistuoja tiktai apie trejetą ketvertą metų, o kartais dar net mažiau. Yra vėl veikalų, išreiškiančių pastovesnius charakterius, dėlko jie savo ge- neracija atrodo kaip tikri veikalai, net kaip šedevrai. Yra daug atsitikimų, kada visu ryškumu matyt, kaip veikalo vertė didėja ir mažėja pagal išreikštojo charakterio vertę. Netrūksta tokių rašytojų, kurie yra parašę dvidešimtį ar daugiau veikalų, kurių tačiau vos vienas teturi didesnės vertės. Tai dėlto, kad jame rašytojas buvo sučiupęs pastovius ir gilius charakterius, o kituose atvaizdavo tik paviršutinius ir praeinančio pobūdžio, kaip, pav., Lesage su savo dvlika tomų romanų, sekančių Ispanijos pavyzdžiu, arba V'abbė Prė- vost su savo dvidešimčia tomų visokių veikalų. Juos visus skaitys vien tik suinteresuotieji, bet visi yra skaitę jo Gil Blas ir Manon Lescaut, ir tai dėlto, kad šiuose kūriniuose rašytojas išreiškia pastovų, visiems amžiams ir visiems žmonėms suprantamą charakterį (II, 257 ss.).
Nagrinėdami didelius meno kūrinius, mes randam, kad iš tiesų jie visi atvaizduoja kokį gilų ir pastovų charakterį, ir kad jie tuo aukščiau stovi meno kūrinių hierarchijoj, juo išreikštasis charakteris yra pastovesnis ir gilesnis. Tie veikalai tai ne kas kita, kaip santraukos, bet kuria, pojūčių organams suvo- kiama, forma atvaizduojančios svarbiausį bet kurio laikotarpio bruožą, bet kurios rasės instinktus ar pirmos svarbos savumus, bet kurį bendro žmogaus tipo fragmentą ir tas elementarines psichologines jėgas, kuriose glūdi pa- skutinės žmonijos veikimo priežastys. Tarp kitko tokie veikalai yra „Divina Commedia“, „Don GOuichotte“, „Robinson Crusoė“, „Faustas“ ir t. t. ir t. t. (II, 263 ss.).
Tie kūriniai ilgiau gyvena už tuos laikus ir tas tautas, kurios jiems davė gyvybę. Jie gyvena anapus laiko ir erdvės ribų, ir visur kur tik ran- dasi mąstanti esybė, jie bus suprasti. Jų popularumas nesugriaunamas ir jų gyvenimo laikas — neribotas (II, 266).
Į meno kūrinį charakteriai atsineša tą pačią vertę, kurią jie jau turėjo gamtoj. Pereidami per rašytojo ar menininko inteligenciją, norėdami persikelti iš realaus į idealųjį pasaulį, savo vertės jie nieko nenustoja. Ir po tos kelionės jie yra tie patys, kaip ir prieš tai. Kaip anksčiau, jie ir dabar yra mažesnės ar didesnės jėgos, mažiau ar daugiau atsparūs įvairiems antpuoliams ir t. tt Dabar suprantama, kodėl meno kū- rinio hierarchija pakartoja tų charakterių hierarchiją. Gamtos viršūnėje vie- špatauja suverenės jėgos, kurios paveikia kitas. Meno viršūnėje randasi kūriniai, kurie prašoka kitus. Šios dvi viršūnės yra lygaus aukščio. „Les puissances souveraines de la nature s'expriment par les chefs-d' oeuvre de Part“ — suvenerės gamtos jėgos pasireiškia meno kūriniuose, taigi jų darna yra aiški -— la concordance est donc complete (Il, 281).
38 J. Eretas: H. Taine'o Meno filosofija“
2 Vaizduojamas charakteris turi būti kilnus, labdaringas. (Le degrė de bienfaisance du caractėre).
Ir antrąjį įvertinimo principą, kuris savo esme yra dogmatinis, Tenas stengiasi išvest iš analogijos su gamta: tie charakteriai yra gamtinės jėgos, ir, tokios būdamos, gali būti dvejopai įvertinamos: pirmiausia gali būti įverti- namas jų santykiavimas su kitomis gamtos jėgomis, o toliau — jos pačios santykiavime su savim.
"Santykiavime su savim toji jėga yra juo didesnė, juo daugiau jos efektai didina jos galingumą. Ta jėga turi išlaikyti du bandymu: pirma, kai ji yra kitų iėgų puolama, ir antra, kai jinai pati puola kitas. Anksčiau daryti nagrinėjimai mums parodė, kad jėgos yra juo aukštesnės, juo daugiau puo- lamos atsilaiko, juo tvirčiau nepasiduodamos pasipriešina destruktivinėms tendencijoms.
Dabar antras nagrinėjimas mums parodys, kad jėgos, veikdamos kitas, arba pačios žūva, arba tik save sustiprina. Svarbesnės yra tos jėgos, kurios daugiausia sugeba paveikti kitas, tuo stiprindamos save.
Pirmuoju atveju mes laipsniškai priėjom tas elementarines jėgas, ku- rios yra gamtos principas, ir tada paaiškėja meno giminingumas su mokslu (la parentė de Y'art avec la science). :
Antruoju atveju, kurį nagrinėsim dabar, nurodysim tas aukštesnes formas, kurias sudaryti yra gamtos tikslas, ir tada paaiškės meno giminingumas su morale (la parentė de V'art avec la morale). Lig šiol mes nagrinėjom cha- rakterio svarbumą, o dabar panagrinėsim jo labdaringumo laipsnį (II, 282 s.).
Kas yra toji jėga, daranti žmogų labdaringą, kitiems nau- dingą? „C'est la facultė daimer“. Toji vienintėlė jėga yra meilė, nes mylėti tai yra rūpintis kito asmens laime, jam pasišvęsti. Meilė tai ryškiau- sias labdaringas charakteris. Meilės pasireiškimai, kokie jie bebūtų, visada mus sujaudina: žmoniškumas, švelnumas, įgimtas gerumas mus labai veikia. Meilė, nepaisant jos objekto, visada sužadina mūsų simpatiją — skirtumo čia nėra, ar tai meilė tiesiogine prasme, ar tėvų meilė vaikams ir atvirkščiai, ar meilė brolių ir seserų tarpe ir tt. Ir mes vadinam meilę juo gražesne, juo daugiau ji apima, todėl istorijoj ir gyvenime mums daugiausia patinka pa- siaukojimas bendrajam labui, o tai yra toji tėvynės meilė, kuria pasižymėjo, pav., Roma Hanibalio ar Atėnai Temistoklio laikais, kurią 1792 m. sutinkam Prancūzijoj arba 1813 m. Vokietijoj. Mums patinka ir ta visa apimanti gai- lestingoji meilė, kuri laukinių tautų tarpe vadovauja budistu arba krikščionių misionoriams ir tt. (II, 286 S.).
Sitokį moralinių vertenybių laipsniavimą atatinka įr literatinių vertenybių klasifikacija: „Toutes choses ėgales d'ailleurs, !'oeuvre gui exprime un caractėre ks est supėrieure a V'oeuvre gui exprime un caractėre malfaisant“
, 289).
Literaturoje, pav., aiškiai matyti trys skirtingi laipsniai: žemiau- sias laipsnis, tai mėgiamiausios realistinio bei komiškojo teatro figuros, visokių rūšių kvailiai, paliegėliai, egoistai, iš kurių ir romanai sau renka antros eilės tiguras; atsiminkime tik Sancho, Don Guichotte, Fieldingo kū- riniuose pasitaikančius teologus bei tarnaites ir visą tą „žemesnįjį pasaulį“ Balzac'o kūryboje. Tos rūšies yra ir Harpagon, Tartuffe, George Dandin ir visi tie Moliere'o markizai, gydytojai bei tarnai (II, 289 ss.).
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 39
Antrasis, aukštesnis laipsnis, sudaromas galingų, tačiau su trūkumais, pusiausviros neturinčių charakterių. Tai grupei priklauso visokių aistrų apsunkintieji, ar turį kitokių būdo trūkumų ir per tai negalį pilnai pareikšti gerųjų savo charakterio ypatybių, kaip, pav., kuone visi karžygiai romanų, pradedant nuo Don Guichotte iki Wertherio ir Madame Bovary. Nekitaip ir teatre, kur, pav., Sekspyro mėgiamieii Coriolan, Hamlet, King Lear, Mac- beth, Othello, Cleopatra, Romeo, Ophelia ir k. šalia tikrai žavinčių bruožų parodo ir tiek destruktivinio aįstringumo, aklo fanatizmo, niekšingumo ir t. p., kad jie jokiu būdu negali būti laikomi pavyzdžiais. O ar kitaip yra ir su Balzac'o karžygių galerija, su visais tais Nucingen'ais, Vautrin'ais, Rastignac'ais, Marneffe'ais? Visi tų autorių veikalai — dramos, romanai — tikrai didingi ir gilūs; jie parodo „mums pačias žmogaus širdies gelmes. Juos skaitydamas jauti savotišką dvasios pakilimą, keistą susijaudinimą, bet pagaliau pasilieka tik kartumas, nes ten mes pamatome per daug visokių intrigų ir nusidėjimų, skausmų ir vargo. Rašytojų vedami apeiname kovų laukus, matome kovas ir nesuskaitomus tūkstančius kritusiųjų (II, 291 ss.).
Trečiajame laipsnyje sutinkame tikruosius karžygius. Jie daugiausia pasitaiko dramatiniame žanre bei filosofinio pobūdžio literaturoje. Ir čia vieną pirmųjų vietų turi Šekspyras; prisiminkim, pav, tik jo Imogen'ą. Sutinkamas čia ir Balzac'as su savo Marguerite Claės, Eugėnie Grandet, markizu d' Espars. Negalima pamiršti ir Corneille'io Cid'o, Richardson'o Pamelos, Clarissos, George Sand — Francois Ie Champi, Jean de la Roche ir Goethes Her- manno su Dorothea ne mažiau, kaip Iphigenie (Il, 294 s.). —
Juo tie charakteriai yra labdaringesni ir svarbesni, juo aukštesnėj vie- toj jie stovi ir tuo pačiu aukščiau iškelia tuos meno kūrinius, kuriuose jie yra išreikšti. — 0
3. Įvairių efektų sutapimo laipsnis (Le degrė de convergence des eifets).
Panagrinėjus charakterius kaipo tokius, dar lieka panagrinėti juos jau perkeltus į meno kūrinį. Iš jų nevien reikalaujama, kad jie turėtų kiek galint didesnės vertės, bet ypač svarbu, kad meno kūriny jie pasirodytų kaip vyraujantieji, nes tik tokiu būdu jie tampa daug ryškesni, negu būdami gamtoj. Tam tikslui reikia, kad visos kūrinio dalys padėtų juos iškelti. Jame negali būti neveikiančių arba net tokių elementų, kurie nukreiptų dė- mesį į kitą pusę, — tokia jėga būtų panaudota priešingam tikslui. Kitais žodžiais tariant, kokiame paveiksle, skulpturoj, poemoj, rūmuose ar simfoni- joj visi efektai turi subėgti į vieną tašką („doivent ėtre conver- gents“). Tų efektų supuolimo laipsnis meno kūriniui duoda atatinkamą vietą. Taigi, be jau nagrinėtųjų laipsnių, čia turime dar ir tretįjį, kuris mums padės meno kūrinio vertę nustatyti (Il, 315).
Imkime, pav., vėl literaturą. (Cia sutinkame kiekvieno laikotarpio pradžioj tam tikrų bandymų ! („une pėriode d'ėbauche“). Menas dar
1 Ir Hegelis mato mano išplėtojime tris periodus, kurių žymės esmingai sutampa su Teno paduotomis definicijomis. Apie pirmąjį laikotarpį, kurio meną jis vadina symbolisch, jis tarp kitko šitaip išsireiškia: „Die Idee hat die Form noch in sich selber nicht gefunden, uad bleibt somit nur das Ringen und Streben darnach“. „[Die Idee...]
taumelt in innen [den Naturgestalten] hžrum, sie... gart in ihnen, tut ihnen Gewalt an, verzerrt und spreizt sie unnatūrlich aut...“ (Baumler 89 ss.; Hotho 96 s.).
40 J. Eretas: HB. Taine'o „Meno filosofija
silpnas ir vaikiškas (enfantin); ir tai dėlto, kad stipraus įspūdžio sudaryt dar nemokama visašališkai naudotis efektais. Tikroji to priežastis ir patiems rašytojams neaiški, nežinoma. Talento ir užsidegimo jiems netrūksta, jų entuziazmas ir veikimas labai smarkus, tačiau jie nemoka tiksliai pasinau- doti efektais, nemoka organizuoti savo kūrybos, suvereniškai valdyti besi- veržiančių savo jėgų. Dėlto efektai tevartojami ne tąja pačia kryptimi, o vieni prieš kitus ir tai kartais su dideliu talentu. Visa tai baigiasi kūryba, kuri yra pilna privalumų, tik deja, netinkamai panaudotų. Prancūzijoj, pav., tokį laikotarpį sutinkam viduriniais amžiais. Tipiški tos rūšies veikalai yra „Rolando giesmė“ arba truverių dainos (II, 325 s.).
Iš kito šono , kiekvieno literarinio laikotarpio gale sutinkam nu- puolimo periodą („pėriode de dėcadence“)!. -Menas čia yra sutaršytas, pa- senęs, viešpatauja šalta rutina ir konvencionalumas. Taip pat nėra tin- kamo efektų panaudojimo, tiktai jau dėl kitokios priežasties, nebe dėl neži- nojimo, nes kūrybinės priemonės visiems yrą žinomos.
Bet viso to nežiūrint, menas yra nusmukęs. Svarbiausia to nusmukimo priežastis — jausmų sumenkėjimas. Imituojami dideli veikalai. Juose esan- čios kūrybinės priemonės begalo išgarbinamos, jomis naudojamasi iš tra- dicijos. Bet visa toji „kūryba“ tai ne kas kita, kaip išorinių formų sekimas. Cia trūksta to, kas galėtų sudaryti stipriausį efektą — trūksta tikrų jausmų. Be jų visi efektai lieka šalti. Formos čia, tiesa, tos pačios, tačiau siela kitokia. Tokia buvo teatro situacija graikų Euripido arba prancūzų Vol- taire'io laikais (II, 327 s.).
Tikrai mokama pasinaudoti efektais tik vidvriniame literatinio lai- kotarpio periodež „Auparavant il est en germe, un peu plus tard, il est tanė“. Puiki harmonija randama tarp charakterio stiliaus ir vyksmo. Tai, kas prirengiamajam laikotarpy veržiasi be tvarkos, čia jau visai tvarkingai pasirodo. Tie efektai, kurie anksčiau tarpusavy prieštaravo, čia vienas antrą papildo, iškelia. Cia iš pirmojo laikotarpio perimamas entuziazmas, kuris menines formas užlieja galinga savo ugnimi. Tokia buvo graikų literatūra Sotoklio laikais, arba Prancūzijos Racine'o veikimo metu, Anglijos Sekspyro laikais ir tt. (II, 320 s.).
! Hegelio sistemoje šis trečiasis laikotarpis yra drauge aukštesnis ir menkesnis už antrąjį. Aukštesnis jis yra tuo, kad visa tai, ką žmogus antrajame periode tarsi sa- vaimingai kūrė, dabar tampa aiškiu išvidiniu žinojimu selbstbewusste Innerlichkeit. „In dieser Weise ist die romantische Kunst [taip jis vadina šio paskutinio laiko- tarpio meną] das Hinausgehen der Kunst iiber «ich selbst...“ „Aut dieser dritten Stufe [macht] die freie konkrete Geistigkeit... den Gegenstand aus“. „Die Innerlichkeit feiert ihren Triumph iber das Aussere und lasst im Aussern selbst und an demselben die en Sieg erscheinen, durch welchen das sinnlich Erscheinende zur Wertlosigkeit herniedersinkt“. Menkesnis yra tuo, kad išviršinėmis formomis maža tesidomėjo kūrėjai: „Die Seite des Ausseren Daseins ist der Zuialligkeit ūberantwortet und den Abenteuern der Phantas1e preisgegeben, deren Willkūr.. die Gestalten der Aussenwelt durcheinanderwiirfeln und tratzenhalt verziehen kann“. Šituos formalinius trūkumus ir Tenas iškelia, tačiau juos aiški- na kitaip. Ar tik šiuo atveju Tenas nebus arčiau tiesos priėjęs, negu jo mokytojas? Cf. Baumlėr p. 04 ss. Hotho I, 99 ss.).
* Sitą laikotarpį Hegelis vadina klassisch. Jame yra išvengti visi pirmojo periodo trūkumai. „Die klassische Kunstfiorm“ ist die freie adiguate Einbildung der Idee in die der Idee selber eigentūmlich ihrem Begriff nach zugehėrige Gestalt...“ (Bžumler 93; Hotho I, 98). —- Tenas ir šiuo klausimu, matyt, kad ir laisvai, seka Hegelio pavyzdį. Daugiau-ia pakeista yra terminologija, o mintis daugelyje vietų pasiliko ta pati.
II. Kritiškoji dalis. A. Prie vedamųjų metodinių pastabų.
Tenas norėjo duoti mums grynai istorinę o ne dogmatinę estetiką: „Mon seul devoir est de vous exposer des faits et de vous montrer com- ment ces faits se sont produits“ — (I, 12), Savo veikalo pradžioje jis ža- dėjo tik konstatuoti ir aiškinti.
Tačiau to principo Tenas grynai neišlaiko. Reikia žinoti, kad taip iškilmingai skelbdamas naują metodą Tenas apgavo ir save ir kitus. Kaip jis pats laikėsi tam tikrų dogmų, taip ir iš kitų reikalavo, kad ir jie, rašy- dami, įrodytų savo skelbiamų idejų tikrumą: „Il faut dėmontrer une thėse..“ 1859 m. jis rašo draugui Eduardui de Suckau (Corr. II, 181) ir, lyg įrody- damas, kad jis taip darąs, dar prieš tų pačių metų pabaigą prisipažįsta J. J. Weiss'ui: „Toute mon ambition est d'ėcrire mon idėe“. Neslepia jis ir pačios tos savo idejos: „Je fais de la physiologie en matičres morales...“ skaitome tame pačiame laiške (Corr. II, 183).
Taigi, Tenas nėra jau toks visai nekaltas avinėlis, kokiu jis pats no- rėtų save nuduoti. Nuo pat pradžios jis buvo dogmatiškai nusiteikęs ir savo dogmoms paremti faktų ieškojo visu tenišku uolumu, visu tiesiog vienuolišku pasišventimu. Stai kaip šios sistemos autoriui reikėjo sureda- - guoti aukščiau minėtąjį pasakymą: „Mon seul devoir est de vous exposer mes faits..“ Kad tai jis ir teturėjo galvoj, tai matyt, pav., iš vieno posakio, išreikšto viename pirmųjų jo veikalų 1, kuris skamba taip: „Iš tos sukrautos medžiagos daugybės reikia pasirinkti. Bet kaip rinkti? Kokiais sumetimais vieną atmesti, o kitą paimti? Kas atskirs reikalinguosius nuo nereikalingųjų dalykų? Tai atliks visagalis dalykas — tikslas... Ce gui ne dėmontre rien, est superilu et doit ėtre rejetė — kas nieko neįrodo yra nereikalinga“ *. Apie tą patį La Fontaine'ą autorius sako, kad jis esąs „un classificateur de preuves“, tačiau nuo savo aprašomojo karžygio Tenas niekuo neatsilieka.
Toji istorija, kurią Tenas, kaip jis pats sakosi, taip dėmesingai studi- juoja, ir kuri duoda medžiagos pozitivistiniam ir induktiviniam jo metodui, dažnai yra ne kas kita, kaip kaukė pridengti savo deduktivinį tyrimo metodą ir tą dogmatizmą, kuriam tarnauti jis parinktas3. Iš tikrųjų, savo nagrinė- jimuose Tenas visai nemano surasti dėsnių. Tikrasis jo uždavinys yra — savo nagrinėjimų resultatais paremti tuos dėsnius, kurių jis jau gatavai atsinešė į tyrinėjimo lauką; juk visame savo kely Tenas aiškina dėsnius, juos formuluoja ir rekomenduoja meni- ninkams ir šiaip, kam reikia.
Tą savo praktikos nesuderinimą su pirmuoju „Meno filosotijoj“ duotu savo pasižadėjimu jis būtų galėjęs nutylėti, tačiau tai nebūtų atatikę
1 La Fontaine p. 247.
2 Taip manė ir Hegelis, kuris, skaitydamas paskaitas apie istorijos filosofiją, labai naiviai skelbė, kad jis visas tas tautas, kurios nesiduosiančios lenkti jo sistemai, igno- ruosiąs (sic). Cf. Spengler, Der Untergang des Abendlandes I, 30.
3 Nėve 234 ss.
42 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija
jo tauram būdui, dėlto visai nė nespekuluodamas skaitytojų nepastabumu prisipažįsta, kad nuo pačios pradžios kelionės „Meno filosotijoj“ meno pasaulio fenomenus matavęs tam tikru mastu, daręs sprendimus ir p.
„Publika ir žinovai vienas [vertenybes] teisia, kitas vertina. Ir mes, ištisus penkerius metus nagrinėdami Italijos, Olandijos ir Graikijos meną, nekitaip elgėmės. Nous avons toujours, et 2 chague pas, portė des juge- ments“ — mes visada, kiekviename žingsny, darėme sprendimus (Il, 234).
Teno prigimties dvilypumo pažinojimas mus apsaugos nuo priekaišto, kad jis iš istorikų perbėgęs į dogmatikų būklę. Savo nusistatymo jis nie- kada nekeitė, jis visada buvo dogmatikas, deduktivinio metodo šalininkas, juo uoliau rinkęs daugiau faktų, juo daugiau turėjęs dogmų, kurioms pridengti jie reikalingi. )
B. Prie „meno kūrinio esmės“. 1. Meno kūrinio definicija.
Nesigilindami į tai, ko mes šioj definicijoj nerandame, o vien nagrinė- dami tai, kas joje pasakyta, lengvai pastebime, kokios negeistinos išvados iš jos plaukia. Reikalavimas padaryti vyraujančiu meno kūriny tai, kas mene yra esminga, t. y. meno ideja, prisideda panaikint individualumą ir globoja, favorizuoja tipus be gyvybės, kaip gana aštriai išsireiškė Vėron'as savo „Estetikoj“! šiais žodžiais: Jei iš tikrųjų meno uždavinys būtų objekto esmės aiškinimas, vienintėlio ir dominuojančio jo charakterio iškė- limas, tai didžiausi būtų tie menininkai, kuriems geriausiai pasisektų toji esmė suprasti ir iškelti, ir geriausi būtų tie veikalai, kurie vieni į kitus būtų panašiausi. Tikrojo meno veikaluose mes dėlto stačiai turėtumėm rasti daug identiškumo, ko iš tikrųjų realybėj nepastebime.
2. Architektura.
Šitoj daly, kur kalbama apie statybą, itin jaučiama Teno definicijos spraga, būtent, visiškas nepaisymas estetinių požvilgių. Svarstant trijų imitacijos meno rūšių definiciją, toji spraga dar ne taip krinta į akis, kaip čia. Tikrieji objektai, kurie sudaro šių trijų meno rūšių pradedamąjį punktą, tam tikrose sąlygose gali mumyse sužadinti estetinio susidomėjimo. Bet architekturoj nei tie objektai, nei jų formų santykiavimas, kaipo toks, mūsų nedomina. Kaip toki matematiniai santykiavimai gali tapti meno kūriniais? Statybos formos yra fizinės išvidinio statytojo — menininko regėjimo objektivacijos. Statybos formos yra išorinė estetinė jo kalba. Pirmiausia — tai yra kiekvie- name mene — vidujiniu regėjimu iš kokio išorinio įspūdžio menininkas su- daro įdealą, ir stengiasi jį išreikšti. Tai yra esminis estetinio proceso punktas. Ir tik po to įvyksta tai, ką Tenas pabrėžė, būtent, kokį daiktą ar modelį menininkas ryžtasi performuoti pagal savo tikslus, nes menininkas, kaip sako Croce, teptuku nedaro nė vieno bruožo, kurio anksčiau jis nebūtų regėjęs savo vaizduotėje.
Iš Teno „Meno filosofijos“ nepaaiškėja, kodėl architektura priklauso prie meno. Matematiniai santykiavimai joje sudaro sumą architekturinių |
1! Vėron E, L'Esthėtigue, Paris 21883.
Kai Kkllaka
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 43
formų, turinčių reikšmės estetikoj. Bet estetinės reikšmės šios for- mos įgauna tik tuo, kad mes regėjimu, reginčiu pažinimu (netaip kaip logišku pažinimu), t. y. kūrybinės fantazijos pagalba į jas įdedam tam tikrą turinį, vadinasi, toliau jas formuojam tam tikromis išraiškomis. Tik šitie vyksmai yra estetinio pobūdžio, sudarą kiekviename mene estetinio proceso esmę.
3. Muzika.
Jei architekturoje dar galima kalbėt apie matematinius santykiavimus, kurie yra galimi suvokti ir tokiu būdu sudaro, bent dalimi, estetinio nagri- nėjimo pradedamąjį punktą, tai muzikai, kaipo menui, visiškai nesvarbu, kad tonai yra paremti matematiniais bangavimais, t. y. tokiais bangavimais, kurių vienodumas sukelia tuos pačius tonus, o nevienodumas, paremtas visų skaitmenų santykiavimu, sukelia nevienodus tonus. Tenas, ir pats jausda- mas, kad pagal matematinius dėsnius į vieną visumą sujungtos dalys dar neišaiškina muzikos esmės, dėl to abstrahuoja nuo matematinio tonų charakterio ir toliau tesiremia tuo, kad muzikoj pasitaiko sujungtų Galių, kurioms, kaip anksčiau, nebetaiko bangavimų taisyklės. Iš to pasitvirtina, kad muziką Tenas skiria į dvi rūšis — reikšmingąją, pamatuotą dvasiniais santykiavimais (kurią atštovauja Gluck'as su vokiečiais), ir šiai priešingą — dainuojančią, besire- miančią matematiniais santykiavimais (kurią atstovauja italai su Rossini'u). Aplamai, galima pasakyti, kad Teno pastangos išaiškinti muzikalinio kūri- nio esmę yra bevaisės, išskyrus gal tą vietą, kur jis kalba apie afektus.
4. Bendrai apie meno kūrinio aptartį.
Apie Teno definiciją iš viso galima pasakyti, kad ji maža teturi bendra su tuo pozitivizmu, kurio vardan jis sudarė savo estetiką. Jos pagrindai įtikimiausia yra paskolinti iš ankstybesnių metafizikų, nepaskutinėje vietoje iš Hegelio. Tų metafizikų poveikį primena daugelis vietų, pav., kad ir tas paminėjimas regėjimo kalbant apie architekturą, ir klausos kalbant apie muziką, nes metatizikai kaip tik šiems organams priskyrė ypatingas estetines kvalifikacijas. Tenas, kaip ir daugelis estetų prieš jį, pav., kad ir Kantas, aiškiai nesuvokia meninės kūrybos esmės, kuri yra ne kas kita, kaip intuitivus, regintis, fantazijoj glūdintis ir savo įspūdžių formavimo ieškąs išreiškiamasis pažinimas. Iš Teno abstraktaus galvojimo atsiradusios defi- nicijos dėka galima manyti, kad jis menininko kūrybą laiko intelektualinio pobūdžio veikimu, kuris remiasi loginiu pažinimu 1.
Ir meno kūrinio esmę aptardamas Tenas yra filosofų metafizikų, įtiki- miausia, Hegelio mokinys. ;
1 Hegel: Der Kinstler „muss das Wesentliche und W'ahrhaitige seinem ganzen Umfang und seiner ganzen Tiefe nach durchsonnen haben. Denn ohne Nachdenken bringt der Mensch sich das, was in įhm ist, nicht zum Bewusstsein, und so merkt man es auch jedem grossen Kunstwerk an, dass der Stoff nach allen Richtungen hin lang und tiet er- wogen und durchdacht ist Aus der Leichtfertigkeit der Phantasie geht kein Werk her- vor“ (Bžumler 45; Hotho I, 354 s.). — H. G. Hotho (1802/73) buvo Hegelio mokinys ir pasekėjas, kuris išleido savo profesoriaus paskaitas a ie estetiką. Mirė Berline, kur buvo universiteto profesorium.
44 A J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“
Pirmieji Hegelio estetikos pėdsakai Teno veikaluose randami „La Fon- taine“ (1853), kuris savo pobūdžiu pridera ne tiek literatūros istorijai ir kri- tikai, kiek estetikai, ką pabrėžė ir pats autorius antro leidimo 1854 m. įžan- goje pripažindamas: „Cest n'est pas un essai sur les fables de la Fontaine. En eifet est une Ėtude sur le Beau... de la les raisonnements, les abstractions, Ie systėme“. Tai iš tikrųjų veikiausia buvo studija apie grožį, negu kas kita, nes tai paaiškėjo ir iš kitų vietų, kur autorius aiškiai pasi- sakė savo tendenciją „literaturos kritiką paversti filosofinėmis studijomis“.
Išdėstydamas savo pažiūras į poeziją Tenas sako: „La poėsie alors est V image de la nature“ (p. 11). Bet ar gamtos kopija? Tenas tuoj atsako ir į tą klausimą: „Non, elle la rėpėte en la transtormant... elle [la poėsie] copie la nature, mais en la perfectionnant; et, comme une glace pur, en mėme temps gu'elle rėilėchit les choses, elle leur prėte sa lumičre et sa beautė (p. 11). Gamtoje tobulumo nėra, viskas yra tik fragmentiška — inachevėe, brisėe, dissėminėe, incomplėte ! (p. 13). L'artiste achėve ce gue la nature ėbauche, et rėsume ce gu'elle disperse. II crėe comme elle et d'aprės elle, mais sans dėfaillance ni interruption... ses copies sont toujours des inventions“ (p. 16). Kas nors vaizduojant, svarbu yra suvokti žymiau- sius bruožus — !' expression dominante (p. 17); svarbu, kad atsitiktinieji bruožai nenustelbtų svarbiųjų, kas dažnai įvyksta, nes „les traits dominants... sont cachės par les traits accessoires et les mouvements accidentels (p. 13 s.). Crėer n'est donc gue choisir... c'est rassembler et agrandir“.
Visatairandasiir Hegelio veikaluose, dažnai toj pat redakcijoj. Tik skaitykime: „Die Idee realisiert sich in der Natur immer nur fragmen- tarisch“ (I, 186 ss.)?. Iš to eina „die Mangelhaitigkit des Naturschėnen“, anapus kurio Hegelis stato „das Kunstschėone“ 3 (I. 184 ss). „Die Not- wendigkeit des Kunstschonen leitet sich also aus den Maingeln der unmit telbaren Wirklichkeit her.. (I, 196). Gamtos tiekiamas grožis tėra medžiaga menininkui, 0 tikrasis grožis yra „das Kunstschone“ — meno grožis. Meno uždavinys yra apvaldyti gamtos tiekiamąją medžiagą, kuria pasiten- kinti jis tačiau negali. „Indem die Kunst nun das in dem sonstigen Dasein von der Zutalligkeit und Ausserlichkeit Befleckte zu dieser Harmonie mit seinem wahren Begriife zurūckiūhrt, wirft sie alles, was in der Erscheinung demselben nicht entspricht, beiseite und bringt erst durch diese Reinigung das Ideal hervor“ (I, 199 s.). Tai, ką Hegelis suformulavo žodžiais „Das Ideal ist... die Wirklichkeit, zurūckgenommen aus der Breite der Einzelhei- ten są Zutalligkeiten... tai Tenas suredagavo formule: „L'idėal est Ie rėel puritiė“,
' Hegel: „In der gewėhnlichen.. Welt erscheint die Wesenheit wohl auch, jedoch in der Gestalt eines Chacs von Zuialligkeiten, verkiimmert durch die Unmittelbarkeit des Sinnlichen, und durch die -Willkir in Zustinden, Begebenheiten, Charakteren usi“. (Bau- mler 55, Hotho I, 13'. „... befreit von den Banden der Abhangigkeit Ausserer Einilūsse und aller Verkehrungen und Verzerrungen, welche mit der Endlic:keit der Erscheinungen zusammenlangen“ (Baumler 81; Hotho I, 197).
2 Tas ir kiti panašūs skaitmens ženklina Hegelio estetikos paskaitų Hotho parū- pinto leidimo tomus ir puslapius.
3 Hegel: „..die Kunst:chėnheit ist die aus dem Geiste geborene und wiedergebo- rene Schėnkeit, und um soviel der Geist... hoher stet.t als die Natur... um soviel ist auch
"das Kunstschone hėher als die Scl.ėnbeit der Natur“ (p. 50; Hotho I, 4).
J. Eretas: H. Ta'ne'o „Meno filosofija“ 45
Toliau, kalbėdamas apie charakteringų bruožų iškėlimą, Hegelis šitaip išsitaria: „Sie [die Poesie] hat... den innersten Kern und Sinn einer Bege- benheit, Handlung... Individualitit herauszuyfinden, die umherspielenden Zuialligkeiten aber und die gleichgūltigen Beiwerke des Geschehens, die nur relativen Umstande und Charakterzūge abzustreifen“ (266) ir tuo bando sudaryti „organische Totalitat“.
Kaip matyti, pažiūrų vienodumas yra didelis. Sunku manyti, kad jis būtų tik atsitiktinas, nes kaip tik po ketverto metų uolių Hegelio veikalų studijų Tenas 1852 m. vasarą rašė „La Fontaine“ ir kitų metų pavasarį pa- tiekė fakultetui kaipo disertaciją.
Iš viso aišku, kad savo „La Fontaine“ išreikštoje estetikoje Tenas yra labai paveiktas Hegelio. Iš tikrųjų, ar Hegelio metafizika nedvelkia tuo, ką Tenas pareiškia, — kad ir savo labai skirtinga terminija — sakydamas, kad meno objektas nėra empirinė tikrovė, kad tai tik už jos pasislėpusi, joje tik defektivai atsispindėjusi ideja, ir kad toji ideja nėra nei subjektivinis mūsų vidaus padaras, nei mus apglobianti tikrovė, kad ji yra objektivi, esanti anapus empirinio pasaulio, taigi ir metafizinė, realybė?
Žinant visa tai, nėra jokio abejojimo, kad dvasinės Teno meno kūrinio aptarties šaknys randasi Hegelio estetikoj, iš kurios perėjo į „La Fontaine“ ir dalimi į „Essai sur Tite-Live“ (1853/56) ir galop į „Meno filosofiją“. Ir kadangi tie dvasiniai ryšiai tokie aiškūs, tai visai nenuostabu, kad net žo- dinė išraiška kuone sutampa, kaip matyti iš šiojo meno kūrinio definicijos palyginimo:
Hegel
„Indem die Kunst nun das in dem sonstigen Dasein von der Zu- falligkeit und Ausserlichkeit Befleckte zu dieser Harmonie mit seinem wabren Begriff zurūcktūhrt, wirft sie alles, was in der Erscheinung demselben nicht entspricht, beiseite und bringt erst durch diese Reini- gung das Ideal hervor“ (I, 199s.).
Taine
„Le propre d'une oeuvre d'art est de rendre le caractėre essentiel, ou, du moins, un caractėre important de V" objet, aussi dominateur et aussi visi- ble gu'il se peut, et pour cela, V arti- ste ėlague les traits gui Ie cachent, choisit ceux gui le manifestent, cor- rige ceux dans lecguels il est altėrė, refait ceux dans lesguels il est annulė“.
Visa tai, kas aukščiau yra išdėstyta, rodos, mus įgalina konstatuoti
1. kad, Teno meno kūrinio definicija yra paskolinta iš svetur;
2. kad, ji yra paimta iš metatiziškai orientuotų tilosoių;
3. kad Teno estetikoje to metafiziškumo ji nėra nustojusi ir dėlto jo „Meno filosofija“ nutolsta nuo jo pirmiau pareikšto istoriškumo, pozitiviškumo!.
1 Vienintėlė estetika, kuri Tenui dar šiokio tokio poveikio padarė greta Hegelio, tai Thėodoro Joutiroy'o (1796—1842) 1843 m. išėjęs veikalas Cours desthčtigue, apie kurį Tenas šitaip atsiliepė: „Kad viskas būtų pasakyta, reikia prisipažinti, kad tai yra vienintėlė knyga apie grožį, kuri yra skaitytina po Hegelio estetikos... lengvai būtų galima sulydinti jo ir Hegelio idejas į vieną“. Cf. Giraud 50.
46 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“
C. Prie „meno kūrinio gaminimo“.
Antras pagrindinis klausimas, Teno klausiamas jo „Meno filosofijoj“, tai — kaip meno kūrinys gaminamas? Į tą klausimą atsakydamas, Tenas eina savais keliais ir žmogui tame darbe tepriduoda labai maža reikšmės, kai tuo tarpu kitiems veiksniams — pav., aplinkai — labai daug, net tiek, kad toji „thėorie du milieu“ pasidaro centriniu jo „Meno filosofijos“ punktu. Jau pačioje įžangoje jis minėjo, kad svarbiausiu savo estetikos uždaviniu laikysiąs aiškinimą meno kūrinio iš jo aplinkos: „Le point de dėpart de cette mėthode consiste A reconnaitre gu'une oeuvre d'art n'est pas isolėe, par consėguent 2 chercher Yensemble dont ellė dė- pend et gui Vexpligue“ (I, 2).
„Seka tos aplinkos rūšys — ensembles — kurios, anot Teno, determi- nuoja kūrėjo darbą:
1. L'oeuvre totale de Y'artiste;
2. L'Ecole ou famille d'artiste du mėme pays et du mėme temps;
3. Le monde gui Y'entoure.. (I, 2 ss.).
- Kas tinkamai sugebės išsiaiškinti minėtas aplinkas, tas pilnai ir tiksliai supras kūrėjus įr jų veikalus: „La se trouve I'explication derničre; la rėside la cause primitive gui dėtermine Ie reste“ (I, 7). Tai kategoriškas ir aiškus tvirtinimas, kyrio tikrumą Tenas stengiasi įrodyti tolimesniuose savo vei- kalo lapuose. Tam pasipriešina meno kūrinio aptarimas, kuris tarsi tėra išsisukimas iš anksčiau pasirinktojo kelio, ekskursija į šalį. Jauti, kad tas pirmasis skyrius „delanature de Poeuvre d'art“ Tenui tėra perei- namas tarpas, kurį jis veikiai palieka, kad ilgiau galėtų apsistoti ties jam taip rūpima sritim — aplinkos teorija.
Ji turi ir privalumų, bet vis dėlto, nepaisant nei tokių privalumų, rei- | kia pasakyti, kad „aplinkos teorija“ nepajėgia pilnai išaiškinti meno veikalų priežasties ir esmės 1, nes ji neima dėmesin to elemento, kuris jokių isto- rinių dėsnių neklauso ir yra vyraujantis kiekvienoj kūrybinėj darbuotėj, bū- tent, individo ir visokeriopos jo laisvės?. Ar galima, pav, Šekspyrą taip išaiškinti, kaip kad Tenas daro — parinkti tam tikras, ne visas, versmes, pav., apie Sekspyro kilmę, auklėjimą, tėvynę, aplinką ir iš viso išvesti koks jis buvo? O Tenas siekia net dar daugiau — nori įrodyti, kad jis mate- matišku tikrumu tokiu ir turėjo tapti. Tačiau ir Tenas čia, kaip ir dauge- lis gamtos mokslų atstovų, klaidingai mano, kad esą gana akimi gerai su- vokti organizmo daleles, kad būtų galima įspėti jų kilimo paslapties mįsiė.
Jis apšviečia faktus savo teorijos šviesa ir tuo juos daro ryškiai ma- tomus visiems, bet savo spinduliais jų vidaus nepasiekia ir per tai maža apie juos težino.
Dėlto, pav., jis negali aiškinti, kodėl tuo pačiu laiku, toj pat tautoj ir tose pat apystovose galėjo atsirasti tokios skirtingos dvasios žmonės, kaip,
! Vienas griežčiausių Teno kritikų yra Seignobos, kurio priekaištus paduoda Petit de Juleville savo literatūros istorijoje (VIII, 270 s». Retas yra meno istorikas ar kritikas, kuris sutiktų su šiąja Teno sistemos dalimi.
2 Nėve p. 247.s.
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 47
pav., Šekspyras ir Ben-Jonsonas? Šiaip viską mokąs išaiškinti! Tenas ne- žino, kaip suprasti dvylikos metų poetą Chatterton'ą, tą stebuklingą figurą, ir be ceremonijų išbraukia jį iš literaturos istorijos.
Kūryboje visai kitokie veiksniai turi nulemiančios reikšmės. (Galingas veiksnys mene yra kūrėjo fantazija, ta irracionalinė jėga, suvereniškai valdanti sąvo srity. Kokia jos galia, matyti susitikus jai su ją apvaisinančiais kūrėjo pergyvenimais: kaip laisvai ji žaidžia su patiektaisiais psichiniais reiškiniais!
Tas psichinis turtas, šalia kūrėjo fantazijos, yra būtina sąlyga kūrybi- niam darbui — ji yra akstinas, žadinąs fantaziją, nurodąs kryptį ir pagaliau ji yra medžiaga, patiekianti žaliavos apdirbimui. Sitos imponderabilia yra vyraujantieji kūrybos elementai, jų tarpusavio santykiavimas sudaro esminį kūrybos aktą. Be jų, yra visa eilė kitų veiksnių, — pirmoj vietoj tos for- mos, kuriomis lig šiol menas naudojosi ir kurios vienaip ar kitaip nudažo išviršinį kūrinio šoną. Reikšmės turi ir toji sociologinė konstelacija, kurioj atsiduria kuriąs žmogus, nes ji tiekia savotiškų pergyvenimų, sudaro tam tikras, jos dvasią atatinkančias, meno formas ir tuo po truputį paspal- vina visą kūrybos aktą. Tačiau tie sociologiniai reiškiniai kūrėjui teskolina rūbus, sudaro jam vienokias ar kitokias gyvenimo sąlygas, lydi jį, nelygi- nant, iki meno šventovės, kurion jis, kūrėjas, vienas teįžengia, už vartų palikęs visa, kas kūryboje nėra esminga. Taigi, vienumoje vyksta kūrybinė paslaptis, kurios nesveria jokios laboratorijos svarstyklės jokiais svarais, kad ir rasių, aplinkumų, momentų, visuomeninės konstelacijos vardu vadinamais.
Delto šitame skyriuje Teno mums siūloma „aplinkos t« orija“ gal būt ir ata- tinka teorijos vardą — paaiškinti tąjį foną, kur visas kūrybinis procesas vyksta, — tačiau, paties Teno žodžiais, kita proga išreikštais, tariant: rien de plus.
Rien de plus. Ypač dėlto, kad Tenas praktiškąją savo teorijos rei- kšmę dar sumažino neaiškiai ją suformuluodamas. Tų trejeto sąvokų — milieu-race-moment — turinio jis niekad aiškiai nesuformulavo, dėl to isto- rikas Seignobos jas vadina „trois fantomes“. Milieu, pav., Tenas kartais laiko žemę bei klimatą, kartais materialinių gyvenimo sąlygų visumą, kartais vėl papročius ir kai kuriuos jau minėtus reiškinius. Su race tas pat: vie- tomis jis ima ją antropologine prasme, vietomis ji jam ženklina filologinį vienetą, kitur jis, vartodamas tą terminą, turi galvoje politiškai sujungtą žmonių grupę, kaip, antai, „race irancaise“, „race anglaise“ ir t. p. Ne kitaip ir su momentu. Ar jis yra iš ankstybesnio gyvenimo sąlygų sudarytas gyvenimo būvis, ar kulturos išsiplėtojimo amžius ar galop gal kaimynių tautų poveikis? Kas tai gal žinoti, jei Tenas pats aiškiai niekur nepasisakė, Ir iš viso: kiek ilgai trunka šis „momentas“? Tai vis klausimai, į kuriuos sąvokos autorius mums neatsako *.
1 Tenas, galima sakyti, tikrai sirgo tam tikra „aiškinimo“ liga: nes jis visus, kad ir sunkiausiai suprantamus, dalykus lengvai „aiškina“. Jam nėra gyve:ime jokių misterijų — „II n'y a pas de mystėre, il n'y a gue des ignorances“ sako Bourget'as ironizuodamas Teną savame „Disciple“ (p. 209). i L * Ci. Klemperer 8 ss. — Kadangi čia tik ką buvo kalbėta apie „momentą“ ir dėl jo Tenas buvo apkaltintas, teisybės dėliai turime pasakyti, kad tos kaltės dalis įtikimiausia tenka Hegeliui, vartojusiam šią sąvoką jau senai prieš Teną, pav, savoj „Geschichte der Philosophie“, kuri Tenui gerai buvo žinoma ir iš kur galėjo pereiti į jo dvasinį lobį. Ci. Engel 26 s; Giraud 44.
48 J. Eretas: H. Taine'o „Meno tilosotija“
Siai teorijai šiek tiek vietos yra kulturos istorijoje, kurioje ištiesų minėti veiksniai daug ką gali paaiškinti. Tačiau pritaikinta meno srityje ji traktuoja meno kūrinį kaip kulturos istorijos dokumentą, tinkantį jos prielaidoms paremti. Meno kūrinis kaipo toks autoriui jau neberūpi, o vien tos jame glūdinčios savybės, tinkančios iš anksto nustatyto dėsnio tikrumui įrodyti. Nuo tokio kraštutinio nusistatymo Teną kiek apsaugojo, kitas jo prigimtes savumas, kuris nelyginant koks Angelas Sargas, dauz kame sulaikė jį nuo radikalaus pozitivizmo.
Kaip ši teorija neįžvelgia kūrybinio proceso paslapties, lygiai taip ji nesu- geba ir išaiškint to proceso išdavų, meno kūrinių, nes netiesa, kad kūrinių esminiai elementai kinta su rasėmis, su jų aplinkomis ir p. Grožio princi- pai yra pastovūs. Teno teorija dalimi tinka išviršinius grožio pasireiškimus aiškinti, nes tie ištiesų nevisur vienodi.
Sios teorijos pritaikymas praktikoje dėl to neneša lauktų vaisių. Kad ji, rodos, ir patenkino patį Teną, tačiau toli gražu ne visus suinteresuotus. Nepatenkintas buvo tarp kitų ir Faguet'as; jis skundžiasi, kad Teno me- todas mums neduodąs „portretų“, o tik „skeletus“, tiesa, gerai sudarytus ir tinkamai išdabintus, mokančius neblogai stovėti išsitiesus 1. — Rien de plus.
Po viso to tebūna leista paklausti, kuriuo būdu Tenas galėjo drįsti tokį skyrių įterpt į meno filosofiją? Cia, reikia manyti, jį bus su- gundę gamtos mokslai, nes gamtos mokslo dėsnių suformulavimą jis klai- dingai laiko filosofavimu. Jo sociologija nesudaro atskiros mokslinės disciplinos; jo sociologinė estetika—- tai jokia estetika, tai vien sauvalingas surankiojimas ir panaudojimas istorinių faktų, kurie yra suieškomi „aplinkos teorijai“ sutvirtinti 2.
1! Faguet, Histoire de la langue et de la littėrature francais= VIII, 420.
2 Zinodamas, kad šis punktas visų lab'ausiai puolamas, Tenas stengėsi įrodyti, kad jis nėra vienintėlis, kuris tiki tokia teorija ir cituoja visą eilę savo bendramanių. Tačiau, berods, vienas liko jo pamirštas, būtent, Hippokratas, iš kurio mokinių tarpo (o gal jis pats ir pa- rašė?) V-o šimtm. pr. Kr. gale atsirado raštas pavadintas Ilspi dėpov Gėžzov z4z0v, kuris lotyniškai paprastai cituojamas kaip Hippocratis de aere aguis locis. Jį išleido 1911 m. Gundermann'as Berline. Apie jį sužinojau iš Coll. Dr. Brender'io, kuriam ir čia nuoširdžiai dėkoju. Norėdamas bent kiek padėti Tenui, to rašto tipingesnę ištrauką čia pakartoju:
Visi, kurie gyvena aukštai, kalnuotame ir šiurkščių savybių krašte, kur yra daug vandens, kur temperaturos atmainos labai didelės, — yra aukšti žmonės, moką daug pa- kęsti, labai vyriški ir puikaus sudėjimo; jų charakteris linkęs prie žiaurumo, gyvuliškumo. — O visi tie, kurie gyvena žemose vietose, pelkėse, kur oras troškus, tvankus, kur daugiau pučia šilti vėjai ir kur naudojamasi šiltu vandeniu —yra ne tiek aukšti, kiek platūs žmonės, yra riebūs, nutukę, juodaplaukiai — jų išvaizda daugiau juoda, negu balta. Jie ne tiek ilegmatikai, kiek cholerikai. Savo sieloje jie gali būti vyriški, karingi ir atsparūs, tačiau jų charaktery tai netaip žymiai pasireiškia; o užkliudžius juos tam tikram veiksniui, visa tai iškyla aikštėn. Jei tame krašte atsirastų upių, nušluojančių vi ą to krašto stovintį ir lietaus vandenį, tai gyventojai be abejojimo būtų sveiki ir geros išvaizdos; o jei tokių upių nebūtų, ir jei ži onės būtų priversti gerti iš šaltinių ir kudrų, ir jei kartu jie oaug valgytų — jie būtinai apsirgtų skilvio ir panašioms ligomis. Tie jų, kurie apsigyventų aukštame ir išlygintame krašte, pasižyminčiame geru vandeniu, įsigytų aukštą ūgį ir pasi- darytų švelnesni; o tie, kurie gyventų tyruose ir kraštuose be vandens, kur temperatūros atmainos ne labai žymios, pasidarytų kietesni, kremzlingesni ir lankstesni, jie būtų greičiau tamsesnės, negu šviesesnės išvaizdos, prigimtim ir charakteriu jie būtų drąsūs ir užsispyrę. Kur temperaturos atmainos dažnos ir labai žymios, ten ir žmonės savo išvaizda, palinki- mais ir charakteriu ryškiai skirtųsi nuo vieni kitų... Kur žemė yra riebi ir minkšta, gausiai
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 49
D. Prie „idealo mene“ !. 1. Bendra pastaba. ; Negalima nenusistebėti įžengus į šį tretįjį Teno „Meno filosofijos“ skyrių. Anksčiau iškilmingai skelbęs esąs gamtos mokslų šalininkas, lygiai suinteresuotas visais gamtoje pasitaikančiais reiškiniais, savo uždaviniu laikąs konstatavimą, ne vertinimą, pačioje savo veikalo pradžioje (I, 12) puoląs se- nąją dogmatinę estetiką, kuri „absolvait, condamnait, admonestait-et gui- dait...“, jis dar pareiškė „je suis bien heureux de ne pas avoir un si gros tache 4 remplir; je n'ai pas 2 vous guider...“ (I, 12). Visa tai yra pamiršta antrojo tomo gale, 550 puslapių toliau. Ten (Il, 232) jis stato klausimą: „Laguelle prėfėrer? Et guel caractčre est supėrieur?..“ ir (II, 234) visu įsitiki- nimu skelbia: „Et cependant, dans Ie monde imaginaire comme dans le monde rėel, il y a des rangs divers, parce gu'il y a des valeurs diverses“. Visas tas skyrius yra toks reikšmingas, kad negalima skubiai pro jį praeiti, todėl kiek platėliau ties juo sustosime, geresniam dalykų supratimui sugre- tindami atatinkamas vietas:
Laldėss;
„La nėtre [esthėtigue] est moderne, et diffėre de V' ancienne en ce gu' elle est historigue et non dogmatigue, <'est-2-dire en ce gu'elie n''impose pas de prėcėptes.. L'ancienne esthėtigue donnait d'abord la dėfini- tion de beau.. puis, partant de la comme d'un article de code, elle absolvait, condamnait, admonestait et guidait. Je suis bien heureux de ne pas avoir une si grosse tache A rem- pli;jen'ai pas 2 vous guider... mon seul devoir est de vous expo- ser des faits et de vous montrer comment ces faits se sont produits... rien de plus. Ainsi comprise, la science ne proscrit-ni ne pardonne; elle constate et expligue.. elle laisse d chacun la libertė de suivre ses prėdilec-
II, 225 ss.
„Parmi les idėes gue les artistes impriment dans leur oeuvre, y en a-t-il de supėrieures?. Y a-t-il pour chague objet une forme idėale, hors de laguelle tout soit dėviation ou erreur? Peuton dėcouvrir un principe de subordination gui assigne des rangs aux diverses oeuvres d'art? Au premier regard, on est tentė de dire gue non (Il, 225)... „„Guel ca- ractėre est supėrieur?.. Dans Ie mon- de imaginaire comme dans Ie monde rėel, il y a des rangs divers, parce gu'il y a des valeurs diverses. Le public et les connaisseurs assig- nent les uns et estiment les autres... nous avons toujours.. portė des jugements. Sans le savoir, nous avions en main un ins- trument de mesure.. (Il, 234).
aprūpinta vandeniu... kur vasara šilta ir žiema šalta, kur metų dalys malonios, ten ir žmo- nės yra riebūs, išpurtę ir nepasižymi didele ištverme. Savo dva-ia jie niekam netikę, lengva- būdžiai, miegaliai, nei meno, nei amatų srity jie neapsukrūs. Bet kur kraštas tuščias, lygus ir šiurkštus, žiemos pūgų prislėgtas ir vasaros saulės įkaitintas, ten ir žmonės kieti, šiurkštūs ir galingi. Toji žmonių rūšis pasižymi darbštumu, budrumu. Savo charakteriu jie drąsūs ir užsispyrę, daugiau linkę į žiaurumą, negu į švelnumą. Mene jie akylūs, supratingi. Tinka ir karui“.
-1 Kad Tenas ir neesminguose dalykuose sekė Hegelį, matyti ir iš to, kad šio skyriaus pavadinimą parinko sekdamas savo mokytoją, panašiai įvardijusį atatinkamą savo estetikos dalį.
50 J. Eretas: H. Taine'o „Meno tilosotiia“
tions particuliėres, de prėfėrer se gui En suivant cette mėthode, nous avons
4 ; pu approuver etdėsapprouver onE A až teinpe a tel artiste, bla mer tel fragment et lou- elle a des sympathies pour toutes les er tel morceau.. čtablir des va- formes de I'art et pour toutes les letrs..d'aprės une rėgle com- sco[ Il Ž blent Mune. C'est cette rėgle secrėte gue je €coles, meme pour celės guli sEMDleNn! vais tūcher de dėgager, de prėciser et le plus opposėes...“ de prouver devant vous (Il, 236).
Iš šios, iš antrojo tomo paimtos citatos, parašytos penkeriais metais vėliau už pirmąją, paaiškėja ypačiai du dalyku — pirmiausia, kad vėliau parašytieji Teno žodžiai visiškai prieštarauja anksčiau parašytiems žodžiams; tačiau taip pat paaiškėja, kad Tenas per visą savo dėstymą meno moky- kloje laikėsi vėliau pareikšto nusistatymo: „Nous n'avons pas fait autre chose depuis cingą ans, en parcourant les ėcoles de I' Italie, des Pays-Bas et de la Grėce. Nous avons toujours, et 4 chague pas, portė des juge- ments“ (Il, 234) ir iš to taip pat išeina, kad Tenas rašęs viena, praktikoje darė visai ką kita. Šitas aiškus nenuoseklumas yra išdava tos priešingybės tarp Teno toli gražu ne materialistinės, o daugiau idealistinės prigimties iš vieno šono, ir to pozitivizmo, kurio amžininku jam teko būti, iš kito šono. Kaip Tenas mokslininkas taip ir Tenas estetas yra ne kas kita, kaip supo- zitivėjęs idealistas !.
2. Prie pirmosios taisyklės: charakterio svarbumo laipsnis.
Tenas pirmiausia reikalauja nustatyti charakterio svarbumo laipsnį, t. y, užfiksuoti didesnį ar mažesnį idejos visuotinumą. Kas jam padeda surasti tai, kas yra „important“, svarbu? — Gamtos mokslai. Juose, gyvulių srity, jam vadovauja Geoifroy Saint-Hillaire, o augalų — Goethe. Konstatavęs, kad svarbiausias ir mažiausiai kintamas charakteris yra primi- tiviausias, jis įprastu šuoliu, naudodamasis fraze „appliguons ce principe a Phomme“ (Il, 246), imasi visa tai pritaikinti ir žmonėms. Ir žmonijos isto- rijoje svarbiausi (supėrieur, important) esą tie charakteriai, kurie yra pasto- viausi (stable) ir toliau, pastoviausi esą tie, kurie yra elementariausi. Dar toliau matyti, kad siužetai su visais savo charakteriais žengia į meno kūri- nius, kurie vėl tiek yra žymūs, kiek jie išreiškia žymius, t. y. pastovius cha- rakterius. „La concordance ėst donc complėte“ (Il, 281) — tarp gamtos ir meno. Taip bent atrodo Tenui. Gamta ir menas, anot jo, dėl to yra giminingi, kad abiejuose pasitaiko elementarinių charakterių. Tačiau vienu tokių pastovių charakterių turėjimu paremtas giminingumas yra silpnas, nes juk ne vien gamtoj ar mene tokių reiškinių pasitaiko. Jų randama kiekvie- noj srity, kurios tačiau vien dėl to negali pretenduoti į giminingumą su menu. Ir jei iš viso Tenui tie „caractėres profonds et durables“ yra rei-
1 Išviršinai supozitivėjęs idealistas, nes Teno širdy,e niekada neužgeso idealizmo kibirkštėlė. Jis, aprašydamas Graindorge'ą, aprašė save: ir jo karžygis save laiko poziti- vistu, kuris tačiau tokio savo mokslo vaisiais nelabai tesidžiaugia. Mėgsta — kaip ir pats Tenas — muziką (Beethoven!), skaito Schelling'ą ir dievina Goethę. Mokslas galop darosi įkyrus: „Le meilleur fruit de notre science est la rėsignation froide“.
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 51 kalingi, tai kam jų ieškoti būtinai gamtos, o ne kur kitur, sakysime, dvasios moksluose, labiau bendraujančiuose su menu? Ir toliau: jei paties svarbiau- sio charakterio nustatymas būtų ir meno svarbiausias uždavinys, tada geriausias menininkas būtų tas, kuris tiksliausiai būtų sučiupęs ir atvaizdavęs tokį bruožą. Bei ar iš tikrųjų taip yra? Ar, taip esant, visi tie genialiausi kūriniai dėl vieno tokio svarbiausio charakterio atvaiždavimo nebūtų vienas į kitą labai panašūs, ar nepasižymėtų net ryškiu identiškumu?!. Žinoma, kad taip. O tuo tarpu tikrenybė rodo visai ką kita. I
3 Prie antrosios taisyklės: charakterio kilnumo, labdaringumo laipsnis.
Antras uždavinys reikalauja nustatyti kilnumo laipsnį, t. y. konstatuoti didesnę ar mažesnę moralinę vertę, rasti mene tą „classification des valeurs morales“. „L'oeuvre gui exprime un caractėre bienfaisant est supėrieure a Voeuvre gui exprime un caractėre malfaisant“ (II, 289).
Anksčiau jis jokiu būdu nenorėjo sutikti eiti meno teisėjo pareigas: „La science ne proscrit ni ne pardonne; elle constate et expligue“ (I, 12). O dabar jau visai kita giesmė. Ir ta giesmė jam dabar net šventa. Savo nusistatymu eidamas, jis ims ir sudarys „un nouvel ordre de rangs“ (II, 289). Ką tai reiškia? Ogi nieko daugiau, kaip tik meno kūrinio matavimą paprastais moraliniais matais. Konstatuodami šią atmainą, dar nemanome Tenui padaryti priekaišto už tokį matavimą; mums tik svarbu pabrėžti jo nenuoseklumą.
4. Prie trečiosios taisyklės: efektų sutapimo laipsnis.
Trečias uždavinys reikalauja nustatyti meninių efektų sutapimo, t. y. ekspresijos pilnumo laipsnį: juo labiau visi efektai „convergents“, juo ver- tingesnis kūrinys (nes menas iš viso tedarąs „manifester en concen- trant?* (II, 324) ir tuo būdu gaunama trečia meno kūrinių vertybių lentelė. Nesunku sutikti su tuo, kas šitame skyriuje tvirtinama, būtent, kad papra- stai efektai turi vieni kitiems padėti. Tačiau tai dar ne viskas, ką būtų ga- lima pasakyti apie į meno kūrinius perkeltus charakterius. Čia mes pasi- gendame dar daugelio dalykų, pirmoj eilėj esmingo pasvarstymo estetikai taip rūpimo klausimo — formos ir turinio santykiavimo, pasigendame taip pat ir platesnio techninių priemonių nušvietimo bei kitų panašių klausimų, taip kad parašęs du tomu, vieną 288, o kitą 360 puslapių, Tenas atsisvei- kina su skaitytoju pilnai nenušvietęs jam visų estetikos klausimų.
! Vėron, Esthėtigue.
2 Hegelio atatinkama redakcija skamba: „Das Subjekt des Ideals [muss] aus der Zersplitterung sonstiger Individualitūten und ihrer Zwecke und Bestrebungen in sich selber zuriick zu einer hoheren Totalitūt und Selbstūndigkeit gesammelt erschei- nen“ (mano pabr; Bžumler 81; Hotho I, 197 s.).
iąja citata mes liausimės nurodinėję ir panašias Hegelio estetikoje pasitaikančiąs vietas, iš kurių vis labiau paaiškėjo daugelyje atžvilgių didelis tų dviejų filosofų pažiūrų į estetinius klausimus panašumas, kuris jau Paulių Bourget'ą privertė paklausti: „N'es t- ce pas de Phėgėlianisme gv'est issu le systėme de M. Taine?“ ir yra ver- tas atskiro nagrinėjimo.
IV. Užbaiga.
Tarp anksčiau — kritiškoje dalyje — minėtų punktų, kurių daugelis mūsų akyse atrodo esą neigiami, vis dėlto yra ir teigiamų, kurie iki tam tikro laipsnio išbalansuoja neigiamuosius.
Paimkime kad, ir tą, visų kritikų labiausiai puolamą, „aplinkos teo- riją“. Nors ji ir nesugeba išaiškinti esminių kūrybinio proceso dalių, tačiau meno tyrinėtojų dėmesį nukreipia į lig šiol visai nepaisytus veiksnius, meno plėtotei padariusius tikrai nemažo poveikio. Atsargus jąja pasinaudo- jimas vis dėlto duoda vaisių: apsaugoja tyrinėtojus nuo perdėtos spekula- cijos, juos įžemina, t.y. padaro .akylesnius ir jautresnius taip ilgai nepaisytų faktorių atžvilgiu. Dėlto meno istorijos aprašymai tampa spalvingesni, tikre- sni. Kad toks schematiškas faktų klasifikavimas dažnai iki tam tikro laipsnio atatinka dalykų stovį, pastebėjo jau Anatole France, pareikšdamas, kad Teno teorija tai esančios būtinai reikalingos etažerkos, kur faktai būtų tarsi su- dedami, ir dėlto esanti naudinga !. .
Itin brangintina yra Teno veikalo normativinė dalis „Apie idealą mene“, kurioj menas atpalaiduojamas iš negailestingų determinizmo nagų. Tuo pat Tenas nurodo menininkams kelią aukštyn. Brangi toji dalis yra ir tuo, kad ji — nors ir trumpiausiais bruožais — iškelia svarbumą ir for- malinių elementų, visų tų fizinių menininko išreiškimo priemonių, kurios priešingai charakteriams, sudarantiems dalykų esmę, o tuo pat ir turinį, duoda formą, ir juo duoda dailesnę formą, tuo pačiu ir dailesnį kūrinį, juo labiau sutampa visi kūrybiniam darbe panaudoti efektai. Teno teorija brangi ir tuo, kad joje Tenas, nors tik tarp eilučių, pripažįsta, kad vien mokslu nėsą galima visus meno fenomenus aiškinti ir tuo pat pats abejoja savo sufor muluotų dėsnių tikrtumų *. Yra dar ir kitų dalykų, kuriais ši estetika mums darosi artimesnė, negu daugelis kitų, kad ir mažiau pozitivistinių.
Negalima nepaminėti ir Teno stiliaus. Tenas ne tik meno teori- ninkas; jis ir žodžio menininkas. „Il faut peindre Yhomme 4 la facgon des artistes“3 — tokia buvo jo taisyklė, kurios jis uoliai laikėsi, nes visi jo veikalai yra pusiau poetiški, gyvi, lengvučiai. Pasitaiko juose ir tokių po- sakių, kurie vieną sykį perskaityti taip giliai įsmenga galvon, kad jų paskui jau nebepamirši. Jo rašymo būdas iš karto užkariauja skaitytojo širdį, ku- rios vėliau nė nebemano pamesti. |y suis, jy reste! Tam tikslui Tenas turi pakankamai sugestivinių jėgų ir moka jomis pasinaudoti. Kad skaity- tojų minias jis suprato, tai matyt iš kiekvieno jo čia dedamo žodžio: „Publika nesupranta ir nenori suprasti; kad ji nors vieną sykį dalyką iš- girstų, jis reikia jai dešimtį sykių kartoti“. „Tai, ką matome, reikia apra- šyti taip, kaip matome“. Bet tų kartojimų dar negana. Savo skaitytojus reikia hipnotizuoti pagal jo paties receptą, rašytą draugui Ed. de Suckau: „Tu nemoki dalyko išdėstyti, tai tu palieki pačiam skaitytojui. Tu jo ne- užsipuoli. Tu manai, kad jį galima dviem žodžiais įtikinti. II faut le pres- ser, Vassiėger, I'accabler, refuter, railler, admirer a fond avec un surcroit de sensations et de preuves“4. Užgylti, parblokšti, prie sienos prispausti, pa-
1 Nėve 247 ss., 332 ss. * Giraud 93 ss.; š Giraud 110. ž Gori II;-208.
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 53
juokai laikyti, sužavėti... Kad ir ne visi tie terminai yra iš Teno žodyno, jis vis dėlto jų pažymėtos taktikos laikosi visuose veikaluose, o itin „Meno tilosofijoj“, kuri jau savo turiniu ir skaitytojų kontingentu skatino autorių parodyti visus savo gabumus, ką jis ir padarė — anot jo paties — avec un surcroit de sensations et de preuves“ !.
Visi tie privalumai: gili Teno erudicija, pačios sistemos kai kurių dalių vertė, puikus stilius ir galinga sugestivi jėga — Tenas, anot vieno garsaus prancūzo, buvo „un homme plein de son idėe, un prėtre plein de son Dieu“ — padarė tai, kad „Philosophie de !' Art“ galėjo tapti vienu reikšmin- giausių kūrinių — ir tai ne vien meno istorijos plotmėje —, kuriuos mums davė XIX-tas šimtmetis, ir kuris, kaipo toks, davė akstiną savo dvasinei aplinkai, davė jai naujų impulsų, paskolino jai savo metodų ir primetė pagrindinę savo ideją.
Tas jo poveikis pasiekė ir didžiojo jo mokytojo, Hegelio, tėvynę. Joje nuo pat Kanto laikų filosofai, meno teorininkai, kaip, Schiller'is, Schelling'as ir Hegelis, grožį ir meną traktavo vis labiau iš spekulativinio-metafizinio požvilgio ir tuo užkrėtė net ir užsienius, kaip rodo kad ir Teno pavyzdys. Estetinių klausimų nagrinėjimas Prancūzijoj, įgavęs kiek kitokią kryptį, iš savo pusės padrąsino ir kitus eiti tomis pat pėdomis. Vienas reikšmingiau- sių vokiečių, pasukusių vairą Teno kryptimi, buvo Fechner'is?. Iš profe- sijos būdamas fizikas, savo specialybėje jis tobulino metodus, jo rankose įgaunančius vis daugiau eksperimentinio charakterio. Savo tyrinėjimo rezul- tatų santrauka, išleista 1860 m. veikalu „Elemente der Psychophysik“, jis. tapo eksperimentinės vokiečių psichologijos kūrėjas, formuluotojas daugelio minčių, kuriomis Tenas rūpinosi nuo pat gimnazijos laikų, bet kurias vie- šai pareikšti jam kliudė vis nauji valdžios statomi trukdymai, dėlko jo gal- vojimo rezultatai išvydo pasaulį tik 1870 m. veikale „De !' Intelligence“. Tuo dar nepasitenkindamas, Fechner'is ėmėsi eksperimentais spręst ir este- tinius klausimus. Tų jo darbų vaisius yra „Vorschule der Aesthe- tik“ (1876). Siame veikale autorius pareiškia atsisakąs išaiškint objektingą grožio esmę. Jis nenorįs sudaryti metafizinės estetikos, t. y. estetikos „von oben“, jis tenorįs kurti indukcinę estetiką „von unten“, norįs įnešti ne „aukštumo“, o aiškumo. Pasilikdamas ištikimas savo principui, jis pirmiau eksperimentuoja, o tik vėliau iš savo tyrinėjimų abstrahuoja atskirus dėsnius.
1 Johannes Schlai, kuris, kaipo meno kritikas, yra gan objektingas, ir tas pripa- žįsta, kad Tenas žmogų užburia: Įo protavimai, rodos, tikslūs, galingai paremti iškeltais faktais. Žmogus, baigdamas skaityti, yra beveik įtikintas ir visucmet suentuziastintas. — Dobilas tuo pačiu klausimu šitaip prasitaria: „Kadangi literaturos veikalui visada ir pa- viršinė forma turi didelės reikšmės tai ir šiuo atžvilg u mą1 nėra žinomas nė vienas kri- tikas ir estetas, kuris su juo konkuruoti galėtų: kokia graži, prastutė, kukli, kartais net naivi: ir sykiu kokia elegantiška, gausi, turininga ir didinga yra jo kalba“. (p. 12).
2 G. Th. Fechner (1801/87) buvo fizikas ir specializavos galvanizme bei spalvų moksle. Vėliau, akims susilpnėjus, jis užsiėmė gamtos filosofija, psichofizika, estetika. Svarbiausi jo veikalai „Nanna“ (Seelenleben der Pilanzen) 1843; „Zendavesta“ „(Dinge des Himmels und des Jenseits) 1851; „Elemente der Psychophysik“, 1860, ir jo darbas apie estetiką, išleistas 1876.
54 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“
Nemažiau teniškumo rodo ir kitas vokietis, dalimi toliau dirbęs Fe- chner'io pradėtąjį darbą, Grosse!. Sis, ypač primitivųjų meno žinovas ir drauge kulturos istorininkas, reikalauja sudaryti meno mokslą, kuris, pasinaudodamas lig šiol surinktais istoriniais faktais, suformuluotų dėsnius. Prie istorinės medžiagos jis prideda dar ir etnografinę su priešistorine, nes remiantis vien tik kulturingųjų tautų tiekiamais daviniais pilnos estetikos nesą galima sudaryti.
Tam darbui jis ir pasišventė ilgą laiką keliaudamas po Aziją ir nuo 1908 m. būdamas mokslo patarėju prie Vokiečių atstovybės Japonijoj. Tyrinėdamas primitivųjų tautų. meno fenomenus, jis nėra naivus, laisvas nuo visų pažiūrų, jis turi pasigaminęs tam tikrą savo meno koncepciją. Jąja jis ir vadovaujasi rankiodamas medžiagą. Apie savo darbo atlikimą jis pats nupasakoja šitokiu palyginimu: „Kaip keleivis, norįs studijuoti, tyrinėti svetimą kraštą, neturėdamas bendro supratimo apie to krašto būklę ir dėlto nežinodamas savo kelio krypties, turi bijoti, kad jame visiškai nesuklystų, taip ir mes, prieš pradėdami savo nagrinėjimus, privalome turėti bendrą ir įvedančią orientaciją apie esmę tų pasireiškimų, kuriuos norim studijuoti“. Tiesa, „tikslus ir visašališkas atsakymas į klausimą tebus galima duoti tik pačiame gale tų studijų, kurios dar nepradėtos..“ Pirmiausia, reikalinga „duoti laikina definicija, galinti mums patarnauti kaipo laikina pastogė, kuri, rūmą pastačius, vėl sugriaunama“. Tačiau, arčiau pažiūrėjus, tie meno dėsniai, kurie randami jo knygoj, turimi ne iš liudijimų keleivių, atsilankiusių pas primitiviąsias tautas, bet iš jo paties sielos. Savo istorinių faktų pagalba tuos dėsnius jis tik dokumentuoja ir interpretuoja.
Nesunku suprasti, kad Grosse ir savo vedamąja ideja ir metodu, savo pradedamuoju punktu ir išvadomis yra statytinas šalia Teno, kurio darbai jam netik kad nebuvo svetimi, det daugeliu atvejų buvo net pavyzdys. Dėlto ir jam tinka kuone visi rezervai, pareikšti Teno „Meno filosofijos“ nagrinėjimo proga ir ypač tas priekaištas, kad čia ar meno, ar filosofijos vardu norima rekomenduoti pasauliui tai, kas yra visai ne kas kita, kaip tik sociologija. —
Fechner'io ir Grossė's sistemos, šalia visokių kitų kraštų filosofų, meno istorikų, kritikų, publicistų ir k., kaip, antai, Lombroso, Huet'o, Menendes y Palayo, Brandes'o ir k., rodo, kiek Teno idejos ir metodas sužadino ne vien savo šalies visų suinteresuotųjų veiklumą, ir kiek jis vien savo esimu buvo vienas stipriausių akstinų estetikos moksle.
Sakau, kaip akstinas, nuolat raginąs nepasitenkinti pasiektais tikrais ir tariamais laimėjimais; kaipo toks akstinas, jis veiks dar ilgai, ilgiau už pačią sistemą. Nes ši jau ir prie autoriaus gyvos galvos gerokai neteko savo reikšmės ir šiandieną labiausiai tebedomina tuos meno ištorikus, ku- riems rūpi suregistruoti visus, kad ir keisčiausius bandymus meno fenome: nams aiškinti. Priskaityti Teno bandymą prie turinčių visuotinos reikšmės neleidžia daugelis dalykų, kaip, antai, toji „įgimtoji“ yda — charakterio
1 E. Grosse (1862—1927), kulturos istorikas ir filosofas. Studijavo ilgose savo kelionėse po primitivųjų tautelės jų meną ir tautos charakterio pasireiškimus jame. Svar- biausi jo mūsų reikalui veikalai suminėti bibliografijoje.
re
kandi mišių Du kain
J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“ 55
dvilypumas, esmingose dalyse sistemos pozitivistinis eksklusivizmas !, aprio- rizmas, verčiąs autorių stačiai akrobatiškai naudotis savo faktais, kad tik išliktų sveiki jo į estetikos sritį atgabenti įsitikinimai ir tas perartimas estetikos surišimas su“ sociologija, dėliai ko vietomis estetika tampa tik ancilla sociologiae. Visa tai suėmus krūvon myms yra suprantama, kodėl tiek pačių prancūzų, tiek ir kitataučių kritikų senai iš esmės išanalizuota Teno estetika yra rasta, išskyrus kai kuriuos ir šiame rašinyje minėtus punktus, netinkama grožiui tikrai suvokti ir įvertinti Ž.
Tačiau, nepaisant visų šių trūkumų, Teno veikalo kitiems padarytas poveikis buvo nuostabiai didelis: Jo negalima pilnai išaiškinti aukščiau minėtais privalumais. Vyriausia to gilaus įspūdžio priežastis be abejo buvo ir yra toji tikrai tauri ir kilni Teno asmenybė, kuri — koks bebūtų pačios jo estetikos likimas — ir savo gyvenimu ir savo charakteriu visada pasiliko mums pavyzdys, . traukiąs į save juo didesne jėga, juo labiau ir mokslo srityje nyksta tai, apie ką savo draugui Prėvost-Paradol'iui rašė: „Si tu savais, mon ami, combien !' esprit et la noblesse de coeur sont choses rares au monde...“ 3,
Si tu savais...
Bibliografija *. „ Versmės.
1. Essai sur les fables de La Fontaine. Thėse pour Ie doctorat ės lettres prė- sentės a la Facultė de Paris par H. T. licenciė ės lettres, ancien ėleve de V'Ecole normale, Paris 1853 (200 pusl.). į
2. Essai sur Tite-Live par H. T., ancien ėlčve de V'Ecole normale, docteur ės lettres. Ouvrage couronnė par W'Academie Francaise. Paris 1856 (VIII--348).
3. Histoire de la Littėrature Anglaise par H. T, Paris 1863. 3 volumes (XLVIII į527,706,677). Veikalas dedikuotas F. Guizot'ui.
4. Notes sur Paris. Vie et opinions de M. Frė lėric-Thomas Graindorge, docteur en philosophie de V'Universitė d'Jėna, principal associė commanditaire de la maison Graindorge and Co . (Huiles et porc salė...) Recueillies et publiėes par H. T., son exčcuteur testamentaire. Paris 1807 (VII +420).
5. Philosophie de P+rt 2 tomai, Paris 1881.
a) Philosophie de VArt, par H. Taine, lecons professėes 2 Ecole des Beaux-Arts; 173 pusl. Paris 1865;
b) (Philosophie de VArt en Italie — 1866).
c) De Pidčal dans V'Art. Lecons professėes etc; 185 pusl., Paris 1867; Veikalas de- dikuotas Sainte-Beuve'ui;
d) Philosophie de V'Art dans les Pays-Bas. Lecons professėes etc; Paris 1868; Veikalas dedikuotas G. Flaubert'ui. I
e) Philosophie de YArt en Grėce. Lecons professėes etc. 204 pusl., Paris 1869; Veikalas dedikuotas H. Lehmann'ui.
6. H. Taine, sa vie et sa correspondance. Tome 1: 1847/53, Paris *1914, Tome 2: 1853/70, Paris 31908; (sutrump. Corr.).
7. Hegels Aesthetik herausgegeben von Hotho, 3 Bde, Berlin 11835/38, *1842/3.
1 „Su jo, 'par excellence' įsitikinimais vargu ar galės sutikti kad ir liberaliausias žmo- gus“. Dobilas p. 13.
2 Prie Teno estetikos kritikos cf. Nėve 243 ss., 350 s:.; Seignobos, Reymond 55 ss., Lindemann 155 s., Giraud 03 ss.
3 Corr. I, 97; 1849. VIII. 21. Šiaip aukštai statydami Teną, vis dėlto negalime ne- pareikšti savo apgailestavimo, kad vietomis jo pažiūros mus priverčia daryti „tūkstantį re- zervų“ (Lasserre).
* Daugiau literaturos apie Teną skaitytotas ras pažymėta šio žurnalo 1927, 2 Nr., p. 162 <. ir 1928 m. 1 Nr., p. 50 s.
56 J. Eretas: H. Taine'o „Meno filosofija“
II. Padedamoji literatura. 1. Apie Teną ir Hegelį.
Baumler A., Hegels Aesthetik, Miinnchen 1922;
Bourget P., Le Disciple, Paris 1889.
Bremond, Goyau etc, Manuel illustrė de la littėrature catholigue en France de 1870
a nos jours, Paris (Edition Spes: metai nepažymėti).
Dobilas )., Ar paseno Tenas? Kaunas — Mariampolė 1927;
Engel O., Der Einfluss Hegels auf die Bildung der Gedankenwelt R. Taines, Stuttgart 1920;
Eretas J., Šis tas apie Taine'ą, 1927 m. „Logos“ 2 Nr., p. 137 ss;
2 EE Tauena | aoių pažiūrų susidarymo svarbiausi bruožai, 1928 m. „Logos“ Ij p. -Ži 88;
Fischer K., Hegels Leben, Werke und Lehre, II. Band, Heidelberg 21911;
Froment Th., H. Taine, sa vie et son oeuvre, „Correspondant“ 183. III. 25;
Frost W., Hegels Aesthetik. Die bedeuteudste Kunstphilosophie der neueren Zeit in ihrer Beziehung zum modernen Menschen, Miinchen 1926;
Giraud V. Essai sur Taine, Fribourg (Suisse) 1901 (sutrump. Giraudj. H. Taine: Ėtu- des et documents, Paris.
Klemperer V., Geschichte der franzosischen Literatur, V. Band, 2. Teil, Leipzig-— Berlin 1926;
Lachelier, L'Idėe de Dieu (de Caro), „Revue de YVInstruction publigue“ (1864. VI. 16);
Lanson G., Histoire de la littėrature frangaise, Paris 171922.
Lindemann H. Th., H. Taines Philosophie der Kunst, „Zeitschrift fūr Philosophie und philos. Kritik“ Band 127, Hett 2, Leipzig 1906;
Platz H., Geistige Kimpie im modernen Frankreich, Minchen 1922;
» „ Hippolyte Taine, „Hochland“, Mūnchen, 1928. VI; Reymond M., L'Esthėtigue de M. Taine, Paris 1883; Nėve P., La Philosophie de Taine, Louvain 1908.
»
2, Apie estetiką ir jos istoriją.
Croce B., Esthėtigue comme science de Vexpression et linguistigue gėnėraie, Paris 1904; Dessoir M., Aesthetik und allzemeine Kunstwissenschaft, Stuttgart 1606; Dilthey W. Das Erlebnis und die Dichtung, Leipzig 1910; Fechner G., Vorschule der Aesthetik, Leipzig 1876; Grosse E., Die Anfūnge der Kunst, Freiburg i. Br. 1874;
5 „ Kunstwissenschaitiche Studien, Tiibingen 1900; Huch R., Natur und Geist als die Wurzeln des Lebens und der Kunst, 1914; Kūlpe O., Grundlagen der Aesthetik, Leipzig 1921; Lotze H., Geschichte der Aesthetik in Deutschland, Miinchen 1868; Mūller-Freienfels R, Psychologie der Kunst, 2 Bde, Leipzig 1912;
» E Philosophie der: Individualitat, Leipzig 1921; Stein H. v., Die Entstehung der neueren Aesthetik, Stuttgart 1886; Vėron E., L'esthėtigue, Paris 1883. Volkelt J, Systen der Aesthetik, 3 Bde, Mūnchen 1905/14.
Pastaba: Į šį rašinį yra įdirbtas ir stud. K. Berulio mano vedamame Teol.-
Filosofijos Fakulteto Literaturos Seminare pagamintas ir per viešą Teno sukaktuvių pami- nėjimą 1928 m. V. 1. skaitytas referatas apie Teno „Meno filosofiją“.
-BB--83-
Iš visuomeninko psichologijos. Prof. Dr. M. Reinys, Vilkaviškis.
Žmonių palinkimas burtis į visuomeninį gyvenimą yra įgimtas, todėl ir visur matomos žmonių sugyvenimo siauresnės ar platesnės bendruomenės, sudarytos silpnesniais ar tvirtesniais pagrindais. Iš bendruomenių kilęs visuomeninis gyvenimas, laikui einant, įgauna įvairiausias reiškimosi lytis, kuriose paprastai randama pakankamai sąlygų, kad galėtų pradėti reikštis kultura, žmonių išminties, darbo, kūrybos padaras.
Kultura yra kolektivi daugelio žmonių veiksmų apraiška, pareinanti nuo ją kuriančiųjų asmenų atatinkamo įsisąmoninimo ir pasiruošimo. Drauge su visuomeniniu gyvenimu visur tam tikru laipsniu reiškiasi ir kultura; mat, ji labai artimai susijusi su visuomeniniu gyvenimu, su žmonių veikimu, siekiančiu įvairios rūšies pagerinimų. ;
Veiklus, iniciativos žmogus, atsidūręs visuomenės gyvenime, matyda- mas reikalą ir galimumą veikti, kurti, prisidėti kulturai kelti, negali neužduoti sau klausimų, kurie apsprendžia jo viso veikimo esmę, kryptis, vaisingumą. Sitie klausimai, statomi suglaustai, visųpirma, liečia idejas, kurios vadovauja visam veikimui, paskui, liečia visuomenę, kuri sudaro veikimo lauką su jo labai įvairiomis sritimis, reikalingomis nevienodo veikimo; pagaliau, liečia ir patį veikėją, kuris vaisingam darbui turi turėti tam tikrų privalumų iš teori- jos bei praktikos srities. Cia suminėti klausimai yra pagrindiniai, nors, kita vertus, jie yra ir gan sudėtingi, nes kiekviename jų yra daug smulkesnių klausimų visumai sudaryti ir tinkamu būdu jai nušviesti. Nuo šitų pagrin- dinių klausimų išsprendimo pareina visas visuomeninko psichologinės būklės nušvietimas ir apsprendimas.
Iš pradžių tenka kreipti dėmesio į vadovaujančias idejas: kas jos, ku- rios, koks sąryšis tarp jų.
Jeigu žmonės gyvena susibūrę, bendrai veikia, jeigu žmogus yra pro- tinga būtybė, savarankiška, tad yra aiškų, kad susibūrimo tikslas tegali būti visiems bendras, o ne grynai individualus dalykas. Tiesa, siekiant visiems bendro tikslo paliečiamas ir kiekvienas individas, asmuo, bet ne jo indivi- dualinėmis ar asmeninėmis tendencijomis, tikslais, o tik tiek, kiek jos turi bendrumo su kitais individais ar asmenimis. Tat bendrumas yra esminis veiksmų požymis. Patsai vienas bendrumas tačiau neapsprendžia viso da- lyko; tenka ieškoti daugiau požymių. Bendrųjų visuomenės veiksnių stebė- jimas ir analizė parodo, kad šios rūšies veiksmai siekia gerovės, ieškomos visai visuomenei, kad gerovė visuomenei yra tas, kas gyvijai yra šilima ir šviesa. Gerovė nesunku pripažinti visuomenės tikslu, bet iš pradžių dar neaišku, kaip tiksliau nustatyti gerovės turinys bei nusakyti josios kriterija. Čia visyomenės gyvenimo faktai parodo, kad gerovė yra tas, kas sutinka su protinga žmonių prigimtimi ir tobulina žmonių sygebėjimus bei iš jų einančius veiksmus, trumiaų sakant, gerovė yra tas, kas patenkina protingas žmogaus aspiracijas. Gerovė ir bendrumas, arba kitaip tariant, bendroji gerovė, yra svarbiausias tikslas, kurio faktinai siekia visuomenė, bendroji gerovė yra pati vadovaujančioji ideja, į kurią tegali būti atremtas gerai su-
58 M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos
tvarkytas visuomenės gyvenimas. Trūkstant bendrosios gerovės netenka tinkamos atramos ir visuomenės gyvenimas, jisai visai susmulkėja, išsigimsta ir net visai sukrenta. Gyvieji žmonių gyvenimo faktai rodo, kad, dingus visuomenėje bendrosios gerovės idealui, visai pakrinka žmonių sugyvenimas, laimė, kultura, įsiviešpatauja žemas egoizmas, žiaurumas, pagaliau, chaosas, ardąs net ir elementarinę tvarką.
Visuomenei siekiant savo idealo, svarbiausiojo tikslo, būtent, bendro- sios gerovės, kyla klausimas, keno pastangomis bus konkrečiai realizuojama bendroji, arba visuomeninė, gerovė. Čia gyvenimo patyrimas nurodo į asmenis, kaipo bendrosios gerovės kūrėjus. Iš tikrųjų, visuomenė sudaryta iš asmenų, svarstomų ne mechaniškai, bet jų savitarpio veikime. Tvar- ka, išorinis gerovės pavidalas, gali būti ir ten, kur yra tiktai mechaniškasai veiksmas, bet bendroji gerovė, svarstoma išvidinai arba iš esmės, tegali atsirasti ten, kur yra sąmoningas gerovės pažinojimas ir sugebėjimas ją kurti. Vadinasi, bendrosios gerovės realizavimas reikalauja intelektualinio pažinimo ir psichinės laisvės. Intelektualinis pažinimas turi aprėpti ne vien savojo asmens reikalus ir veiksmus, bet ir kitų asmenų, ne vien isoliuotai svarstomus, bet ir jų visumoje, vadinasi, visa kiek galima daugiau apiben- drinant ir suvedant į galimai tobulesnę sintezę. Sugebėjimas kurti, psichi- nis apsisprendimas, psichinė asmens laisvė yra būtinas veiksnys bendrajai gerovei realizuoti. Bet čia suminėtųjų dalykų dar nepakanka: psichinė lai- svė dar reikalauja išoriniam pasireiškimui tam tikrų medžiaginių priemonių ir išorinio veikimo laisvės. Tiek medžiaginės priemonės, tiek išorinio veiki- mo laisvė pareina ne nuo kuriančiojo asmens, bet nuo kitų asmenų, arba, tiksliau sakant, nuo tų asmenų, kurie vadovauja visuomeninio gyvenimo išorinei santvarkai ir turi savo dispozicijoje priverčiamąją galią. Kas pripa- žįsta, kad kultura ir kūryba yra reikalingos, tas turi pripažinti reikiamąją asmens laisvę ir visuomeninio gyvenimo pasireiškimuose. Pagaliau, ir pati valstybių mepriklausomybė yra ne kas kita, kaip tik išplėtota, nuosekli ir sintetizuota asmenų laisvė. Tuo būdu aiškėja, kad asmenų laisvė kulturin- 'goje visuomenės organizacijoje yra viena iš didelių idejų, kurios apspren- džia visuomeninio gyvenimo tobulumo laipsnį.
Pati veikimo laisvė nors yra būtina ir galinga, bet vis dėlto bendrosios gerovės dar nerealizuoja. Mat, asmenyje gali būti labai įvairių tendencijų, tarp kurių kartais net kyla kova, daugelis tų tendencijų gali būti ne kū- rybinio pobūdžio, todėl šitų rūšių pasireiškimai nieko ypatingo nenulemia. Kulturai kurti, bendrajai gerovei kelti reikalinga asmenų iniciativa. Iniciativos ideja, asmenų keliama, palaikoma, ugdoma, plėtojama, įvairioms sritims pritaikoma, yra židinys, iš kurio eina visa, kas yra kūrybinio, pažangaus, kulturinio pobūdžio. Todėl suprantama, kad visa yra keltina aikštėn, ką psichologija nusako apie iniciativos pasireiškimus, sąlygas, veiksnius, ką visuomeninė pedagogika nurodo apie iniciativos pritaikymą auklėjimui visuomenės dalykuose. Turint tai galvoje yra suprantama, kodėl dabartiniais laikais taip stropiai yra keliamas balsas, ypač darbo mokyklos šalininkų, kad kūdikiui, mokiniui, studentui, būtų sudaroma kuo daugiausia galimumų jo asmens iniciativai reikšti. Kita vertus, ir negali būti kitaip: juk patsai įvairių asmenybių, įvairių tautų buvimo pateisinimas ir tegali būti randamas plačiuose asmenų bei tautų iniciativos galimumuose, kurie, kai yra realizuoti,
“M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos 59
labai daug prisideda kulturai kelti, jai išsiplėtoti kuo įvairiausiomis krypti- mis. Iš čia eina kulturos pasireiškimų grožis, lyg analogiškai einąs su gamtos grožiu.
Besireiškiant taip labai pageidaujamajai iniciativai, visuomenės gyveni- me savaime iškyla iniciativos įvairumai, kartais net ir tikri priešinguimai. Kaip gali būti įvairumų įsitikinimuose ar noruose, taip atsiranda tolygūs dalykai ir iniciativoje. Tai neginčijami faktai. Kur rasti išsprendimas? Iš vieno šono iniciativa yra būtina, iš kito šono priešingumai iniciativos turi- nyje bei kryptyje neišvengiami. Psichologiniai pastebėjimai ir gyvenimo faktai rodo, kad yra suderinimų tarp įvairių iniciativos priešingumų. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad suderinimai yra galimi tiek psichologiniu, tiek loginiu atžvilgiu. Ir tai visai suprantama.
Žmogus gali apsirikti, lygiai jo iniciativos turinys ir kryptis gali būti klaidingi. Iš to eina, kad į iniciativą tenka žiūrėt kaip į sąlyginį, ne absolutų, dalyką. Cia ir aiškėja derinimo reikalas, pakantrumo neišvengia- mumas. Tolerancija, arba pakantrumas, nereikalauja iš asmenų atsižadėti principų, pagrindinių dalykų pažiūrose, leidžia kiekvienam laikytis savo principų, bet antraeiliuose dalykuose, kur dalykai gali būti svarstomi vienaip ir kitaip, reikalauja eiti derinimo, taikaus sugyvenimo linkme. Visuomeninis gyvenimas įvairiuose kraštuose ir įvairiais laikais rodo pakankamai ryškių pavyzdžių, kur įvairių pažiūrų žmonės mokėjo rasti bendrą kalbą ir ben- drą veikimą krašto gerovei. Kad toksai sutartinumas, veikimo solidarumas galėtų įvykti, yra gyvai reikalinga, kad visuomeniniame gyvenime aktiviai dalyvaujantiejį asmenys būtų pakilios dvasios žmonės, kurie norėtų ir sugebėtų gerbti kitus žmones, nors jie ir būtų visai skirtingų ar net prie- šingų pažiūrų. Šiuo reikalu yra gražiai pasakęs šv. Augustinas: „diligite homines, occidite errores“ — mylėkite žmones, naikinkite klaidas. Dau- giausia kenkia sutartinumui doriškai pakrikę asmenys, paranoikai, nepro- tingi užsispyrėliai, nes jie apgaudinėja kitus, juos niekina, nenori ar nesu- geba kitų suprasti, duotojo žodžio neišlaiko. Juo kur daugiau dorovės ir kulturos, juo lengviau ten rasti suderinimas ir labai skirtingiems reikalams, žmoniškas pakantrumas ir sekmingas veikimo sutartinumas bendrajai krašto gerovei kelti.
Kilnu yra svarstyti garbingi darbai, atlikti tautų istorijoje, malonu ir didinga yra skaityti didžių žmonių biografijos, kuriose randamas aprašymas, kaip augo ir brendo didieji tautų žmonės, kaip kilo ir buvo įgyvendinami jų kilnieji sumanymai; bet, šalip to viso, pastebimas vienas beveik visuoti- nis bruožas: didžiųjų žmonių kelias buvo ne gėlėmis klotas, dažnai graužais grįstas, spygliais nubarstytas, labai dažnai tekta smarkių kovų kovoti, visur ir visada būta reikalo tvirtai ryžtis ir daug pasiaukoti. Iš tolo pažvelgus į didingus darbus rodosi, kad genijui reikėjo tik prabilti ar krustelti, kad kilnios kūrybos darbai atsirastų. Deja, taip nėra: ir genijai turi daug dirbti, daug pasiaukoti, daug kovoti, daug kartų taisyti savo kūrinius, iki išėjo šedevras. Iš čia darosi suprantamas istorinis taktas, kad amžininkai labai dažnai nelaikė genijų didžiais žmonėmis, kartais juos net pašaipa lydėdavo, su jais įniršę kovojo; bet praslinkus kiek laiko dalykai paaiškėjo, genijai savo duoklę atsiėmė. Jei genijams reikalingas darbštumas, tai ką bekalbėti apie eilinius žmones: jie vien pasiaukojimu ir darbštumu prasiskina kelią,
60 M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos
iškyla, daug nudirba, garbingai patarnauja savo tautai, tėvynei. Ir eilinių žmonių, bet karštai pasiaukojusių, indėlis visuomenės bendrajai gerovei yra nemažas. Iš šitų gerai žinomų faktų galime daryti išvadą, kad pasiauko jimo ideja yra labai reikšminga visuomenės gyvenime ir jos nuveikti darbai labai žymūs.
Reikia dar pastebėti, kad pasiaukojimas, kai jisai plėtojamas ir plečia- mas, labai dažnai esti susijęs su žmoniškumo ideja, kuri reikalauja, kad vis didesnis žmonių skaičius galėtų dalyvauti palaimingoje bendrojoje gerovėje, kad žmonių santykiai, vis greičiau prarasdami pirminį šiurkštumą, darytųsi švelnesni, kad visas žmonių sugyvenimas įgytų tą atspalvį, kurį išreiškiame, kai sakome: Dievas yra meilė.
Pagaliau, dar pažymėtina ir pabrėžtina viena labai svarbi ideja, kuri visuomeniniam gyvenimui tvarkyti turi didelės svarbos; tai bus veikimo logikos bei nuoseklumo ideja. Žmogaus jėgos yra labai įvairios: ne vien tizinės, bet ir psichinės. Vienos ir kitos yra gerokai sudėtingos ir gausin- gos. Visa gamtą su jos milžiniškomis, berods, neišsekančiomis jėgomis yra žmogaus dispozicijoje. Vadinasi, jėgų yra begalės, priemonių nemažiau, planų daugybės, įvairioms kombinacijoms nematome, nerandame ribų. Į šitą, galėtume sakyti, galimumų chaosą reikia įvesti tvarka, sukurti vi- suomeninė santvarka, kuri siektų bendrosios gerovės. Tai visa galima įgy- vendinti tik prisilaikant veikimo logikos, visa sistemingai sugrupuojant ir nuosekliai pradedant. Todėl ir suprantamas yra dalykas, kad reikšmingos visuomeninio gyvenimo reformos tegali būti pravestos sėkmingai, kai jos būna iš anksto plačiu maštabu apgalvotos ir nuosekliai pravestos. Visokios improvizacijos visuomeninio gyvenimo santvarkoje duoda labai apgailėtinų vaisių, nors nenųsimanantiems asmenims gali kartais imponuoti ar sudaryti alektų. Gyvenimo logika palaiko savo griežtumą, ir nelaimė tam, kurs jai nusikalsta.
Visuomeninio gyvenimo pinamasai vaizdas, jo naturali eiga reikalauja ne vien vadovaujančias idejas pažinti, bet ir arčiau įsižiūrėt į pačią visuo- menę, kurioje tas gyvenimas susidaro.
Visuomenė yra labai diferencuotas dalykas; mat, joje reiškiasi labai įvairūs reikalai, kaip, antai, religiniai, tautiniai, valstybiniai, profesiniai, eko- nominiai. Įvairių reikalų patenkinimas, atsiekiamas labai skirtingomis ap- linkybėmis ir sąlygomis, sudaro atskirus susigrupavimus, turinčius savai- mingą būklę ir dvasią. Taip kyla bajorų, miestelėnų, ūkininkų, darbininkų susigrupavimai. Kiekvienas susigrupavimas įgauna įvairius įpročius, sudaro savaimingas tradicijas, įgyja savitą fizionomiją, pav, miesto ar kaimo, or- ganizuotų ar neorganizuctų asmenų. Susidariusios tradicijos ir daromieji įvertinimai pasireiškia viešojoje opinijoje, kuri kiekvienoje kulturingoje vi- suomenėje turi labai daug reikšmės bei svarbos ir su kuria tenka labai budriai skaitytis ypač, kai ji yra reiškiama spaudos pavidalu.
Visuomeninkui, kaip jau buvo minėta, nepakanka persiimti vadovaujan- čiomis idejomis, bet dar reikia tinkamai susipažinti su visuomene, kurioje ir turi būti atliktas vadovaujančiųjų idejų pritaikymas.
Iš pat pradžių kyla klausimas, kiek svarstomoji visuomenė yra pa- ruošta idejoms įgyvendinti, kulturai kelti. Pirmas dalykas, nuo kurio pa- reina paruošimas, yra nuotaika domėtis idejomis, naujomis kryptimis, nau-
M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos 61
jomis pastangomis, ieškojimas kažko geresnio, tobulesnio. Šita nuotaika yra visai priešinga indiferentizmui, nuslopintam ūpui, ji prilygsta dvasios pakilimui. — Antras paruošimo dalykas reikalauja tam tikro ramaus sugy- venimo visuomenės narių tarpe, paremto bent minimaliniu pasiturėjimu medžiaginiu atžvilgiu. Bet ir prie šitų įvykdytų sąlygų tenka daryti nemaža pastangų; kad visuomenę pažadintum susidomėti idejiniu gyvenimu, tenka kreipti daug dėmesio į psichinę būklę, į reklamos psichologijos dėsnius, kad vis didesnį susidomėjimą sukeltum, kad sukelium gyvą norą žengti pirmyn, tobulėti, kad nugalėtum sustingusį konservatizmą, į kurį žmogus paprastai yra labai linkęs. Trumpai tariant, kulturiniams visuomenės pasi- ryžimams sukelti reikia nemaža pasidarbuoti.
Tam tikslui, žinoma, yra nemaža kelių ir būdų. Jųjų tarpe čia būtų pažymėtina: viena, garbingai rivalizuoti su draugingais ar nedraugingais kaimynais, nuo kurių gali grėsti didesnis ar mažesnis kultūrinio ar kito kurio pavergimo pavojus; antra, kulturinė evolucija turi eiti per vetera ad nova — per žinomus dalykus prie nežinomų, kad būtų galima išlaikyti tinkamas supratimas ir susidomėjimas. "Bendrai tariant, sukelti ar išlaikyti idejinis susidomėjimas visuomenėje yra nelengvas dalykas tiek ištaigingo, tiek skurdaus gyvenimo sąlygose. Reikia rasti vidurio, aukso, kelias.
Kad visuomenę patrauktum prie kilnesnių idejų, reikia joje apčiuopti gyvieji reikalai, aktualūs dalykai. Kad tai būtų galima pasiekti, reikia, visų- pirma, kreipti dėmesio į reikalų sritis. Ten pastebėsime, kad kai kurie da- lykai stačiai virpina sielas, jaudina; paliesk tuos dalykus ir tuojau pamatysi bei išgirsi gyvą reagavimą, jautrų atsiliepimą. Tačiau, antra, toksai atsilie- pimas atsiras tik tada, kai pataikysi į tikrąją interesų vietą, kur, vadinasi, yra aktualus interesų sųsipynimas, kuris, žinoma, kitais laikotarpiais gali būti visai kitoks, gali kisti. Pagaliau, daug pareina ir nuo pačios veikian- čiojo asmens taktikos, su kuria minėtieji reikalai paliečiami. Istorijoje ran- dame nemaža pavyzdžių, iš kurių matyti, kad gyviausiųjų, opiausiųjų klau- simų išsprendimas dažnai pareidavo nuo būdų, su kuriais buvo imtasi klausimai spręsti.
Visuomeninkas, norėdamas paveikti visuomenę, susipažinęs su jos gyviausiais reikalais, su jos pasiruošimu priimti idejinį poveikį, nemažiau turi atkreipti dėmesio į visuomenės trūkumus, ydas, kurios ten pasireiškia. Trūkumai, suprantama, reikia pažinti, kad tiksliau nustatytum neįveiktinąjį darbą, bet kartu ir pažintum kliūtis, kurios gali susidaryti veikimui. Esa- mieji trūkumai mažiau gali sudaryti veikimui trukdymū; daug blogesnis da- lykas yra visuomenės ydos, su kuriomis visuomeninkui tenka susidurti. Ydos, kaip gerai žinoma, yra žalingos pačiai visuomenei, priešingos jos gyviesiems reikalams, jos yra šalintinos visomis doromis priemonėmis, bet, deja, čia susiduriama su sunkiausiu dalyku. Norint visuomenės ydas nugalėti, jas pašalinti reikia kartais atstatyti tinkamos pažiūros, kurios smerkia visuome- nės ydas, jei tokios pažiūros buvo prarastos; o kitais atvejais gali būti, kad to- kios pažiūros neprarastos, bet vis dėlto ydos yra taip įsigalėjusios, kad sudaro tikrą pavojų tautos egzistencijai arba bent jos doriniam ar kulturiniam ki- limui. Pav., alkolizmas yra labai pavojingas ir žalingas visuomenei, dažnai ir pati visuomenė tai gerai supranta tačiau alkolizmas labai paplitęs, įėjęs į visuomenės papročius, ir todėl kova su juo yra labai sunki. Ir dar kas
62 M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos
nuostabu: ne kiekvienas kovos būdas mažina alkolizmą, kartais net didina, sukelia didešnį užsispyrimą. Iš šito fakto tenka daryti išvada, kad kovos būduose glūdi kovos su ydomis pasisekimo paslaptys.
Pradedant tat kovą su ydomis, siekiant jas išnaikint, reikalinga rūpe- stingai atkreipti dėmesys ir pagrindingiau ištirti visuomenės nuotaikos gelmės, kad atrastum ir suvoktum tas paslaptingas gijas, nuo kurių pareina visuomenės ydų buvimas ar nykimas, ir tik tada tegalima imtis tinkamų priemonių ir laikytis tinkamos taktikos kovoje su ydomis. Kadangi ydos dažniausiai esti labai susijusios su asmenų valia, charakteriu, tat kovoje su ydomis tenka daugiau žiūrėti priemonių, kaip paveikti valia, žmonių charakteris, kaip nugalėti kartais net visai aklas užsispyrimas. Cia todėl ir nulemia ne tiek protas, kiek taktas, ne tiek jėga, kiek sumanus mokėjimas liesti pačią ydos problemą
Gyvų daiktų esminis dalykas yra tas, kad jie turi savaimingą judėjimą. Lygiai panašiai yra ir visuomenėje: ji nėra negyvas ar sustingęs dalykas, joje yra nuolatinis kitimas. Faktai rodo, kad žmonės gema ir miršta, kartos ateina ir praeina, žmonių įpročiai keičiasi, patys žmonių gyvieji reikalai taip pat rodo bangavimus, net aktualaus susidomėjimo taškai rodo tūlo nepa- stovumo. Visuomeninkui tenka stropiai sekti šios rūšies bangavimus bei pasikeitimus ir pagal juos nustatinėti savo veikimo būdus bei taktiką.
Bet ne vien bangavimas tenka stebėti visuomeninkui: visuomenės reikalai auga, eina didyn, dažnai susidaro visai naujos interesų kombinacijos. Pav., mūsų laikais koks didelis ir išplėtotas yra susisiekimas, koks greitu- mas, koks patogumas! O tuo tarpu prieš kokį šimtą metų pirmą sykį įve- stasai traukiniu naudojimasis kiek rūpesčio, kiek baimės įvarė ne vien pa- prastiems piliečiams, bet ir parlamentų nariams, kurie pačiuose parlamen- tuose kėlė triukšmą, kad traukiniai išdeginsią aplinkui javus, trobas, paukščiai išdvėsią nuo diimų, traukinių keleiviai iš proto išeisią nuo kratymo. Ne vien visuomenėje auga interesai, bet ir atskiruose asmenyse tenka pastebėti aspiracijų augimas: pasiekęs vieną dalyką, asmuo nori kito dalyko, tobule- snio. Su visais šitais pasikeitimais ir interesų augimais visuomeninkui tenka labai ir labai skaitytis, bendrai sekti keitimos, studijuoti poveikio būdus.
Visuomeninkas, kuris gyvai susirūpinęs savo veikimo uždaviniais, turiniu ir sėkmingumu, nepasitenkina pažinęs vadovaujančias idejas, pagrin- dingiau susipažinęs su visuomene, kurioje jam tenka dirbti; jam dar reika- linga atkreipti dėmesys į save patį, pasvarstyti sau reikalingas savybes, and apsišarvojęs drąsiau galėtų imtis gan sunkaus ir atsakomingo darbo.
Visuomeninkui yra būtinai reikalinga tinkamai susiorientuoti esamoje padėtyje. Yra jau gerai pastebėtas ir pritirtas dalykas, kad mokykloje nau- jai atvykęs mokytojas iš pat pradžių negali daug išmokyti mokinių, kad daugiau jisai nuveikia, padaro, kai ilgesnį laiką mokytojauja, pažįsta mo- kinius, sąlygas, aplinkumą, trumpai sakant, sėkmingam darbui jam reikėjo susiorientuoti. Lygiai taip pat yra ir su visuomeninku: jisai turi susiori- entuoti. Visuomeninko susiorentavimas pareina nuo jo galvotumo bei inteligentiškumo, būtent, kad jisai sugeba dvasiniu žvilgsniu aprėpti asme- nis, daiktus, aplinkumą, veiksmus, sugeba įžvelgt į asmenų būdą, motivus,
M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos “63
lautriąsias vietas, pramato dalykų eigą ir nustato veikimo krypti, priemones bei taktiką. Susiorientavimas, žinoma, turi, apimti smulkesnius įvykius bei veiksmus ir bendruosius, kurie judina ir, galėtume sakyti, jaudina visą vi- suomenę. Nei viena kryptis, nei vienas stambesnis įvykis negali prasprukti pro visuomeninko tyrinėjantį žvilgsnį, kad visa, kas kuriuo norint atžvilgiu svarbu, pastebėtų ir savo sintezei panaudotų
Tiesa, geras susiorientavimas, puikus sugebėjimas orientuotis kartais esti įgimtas dalykas, kurio tobulumo laipsnis vargiai pasiekiamas lavinimosi keliu; bet vis dėlto gerai žinoma, kad stropus lavinimosi mokslas labai daug gali padaryti žmogaus orientacijai išplėtoti, net patsai gyvenimo patyrimas taip pat žymia dalimi prisideda geresniam susiorientavimui. Turint galvoje šituos įvairius veiksnius, kurie kelia orientavimąsi, yra suprantamas dalykas, kodėl visuomeninkams siūloma dėti pastangų, kad jie turėtų kuo daugiausia įvairių santykių su įvairiais visuomeninio gyvenimo pasireiškimais ir arti- mesnių mokslų atstovais, kad tuo būdu vis daugiau galėtų išsiplėtoti dva- sinis horizontas. Siauras specialumas trukdo orientuotis.
Labai geras dalykas yra plati visuomeninko orientacija, sugebėjimas plačiau ir giliau pažvelgti į dalykus, tačiau pati orientacija turi būti paremta stambiais teoriniais ramsčiais, pagrindingu teorijos, mokslo pažinimu. Mokslas duoda vieningą pažiūrą į.dalykus, sistemingai ir nuosekliai išplėtotą pažiūrą, paremtą tiek patirties daviniais, tiek logiškuoju apdirbimu. Orientacija, at- remta į teoriją, į mokslą, turi labai daug gerų savybių. Ji sugeba aprėpti visumą, neleidžia atsirasti spragoms. Jei kartais spraga kur atsiranda, esti nesunku ji užpildyti, pasinaudojus teoriniais sumetimais. Jei kartais atsi- randa dalykų, kurie rodos nesuderinti su kitais, teorija nušvies dalykus ir nesuderinimas pranyks. Sitas palaimingas teorijos veikimas yra tik tada galimas ir gyvai patiriamas, kai teorija yra giliai pamatuota filosofiniu atžvilgiu. Mat, kaip patiriamasis pasaulis visur reikalauja griežto sąryšio ir priežastin- gumo, kaip logikos srity griežtai reikalaujama motivų ir nuoseklumo, taip ir dar neištirtais klausimais yra reikalinga prisilaikyti tų pačių reikalavimų bei dėsnių, nes įie aprėpia visą realybę, ką, pagaliau, patvirtina ir patyrimas: daug sykių yra buvę, kad teoriniais pagrindais sųdarytasai sumetimas pa- skiau buvo ir patyrimo patvirtintas. Pagaliau, gyvenimui bekintant, reika- lingas yra visuomeninkui nuolatinis mokslo žinių papildymas ir patikrinimas, kad jos visai atatiktų faktinąją dalykų būklę, nes tik tuo būdu yra tegalimas gerai pamatuotas orientavimasis visuomenės dalykuose. .
Mokslas, aišku, sudaro visuomeninkui jo veikimo pagrindą, tvirtą at- ramą, bet visuomeninkui, be mokslo, dar reikia turėti kitų privalumų, būtent, reikia tureti praktinis sugebėjimas veikti. Šios rūšies sugabėjimas yra ne- paprastai svarbus: jis dažnai net gali atstoti teoriją, jei kai kur gyvenimo klausimai nesti painūs. Istorijos faktai duoda daug tokios rūšies pavyzdžių, iš kurių matome, kad be žymesnio mokslinio pasirengimo žmonės vien per darbuotę, gyvenimo praktiką iškyla į visuomeninio gyvenimo viršūnes, daug nulemia visuomeniniame gyvenime.
Kaip tai galėjo įvykti? Kitos logiškos išvados nėra, kaip tik pripa- žinti, kad gyvenimo praktikoje randame veikimo žinių ir dėsnių tam tikrą sintezę, susikristalizavusią, galėtume sakyti, į praktikos labai suglaustą ir visiems prieinamą doktriną, kuri daug kame ir gali atstoti mokslinį pasiruo-
64 M. Reinys: Iš visuomeninko psichologijos
šimą. Praktinis sugebėjimas yra įgyjamas dalinai teoriniu pasiruošimu, kiek jisai liečia praktikos dėsnius ir taisykles, ir dalinai pačiu gyvenimu, patyri- mu. Juk ne iš kur kitur, kaip tik iš gyvenimo ir pati teorija tegalėjo atsirasti. Jei tat anksčiau patyrimas galėjo duoti teorijai pagrindus, kodėl to dabar negalėtų būti. Nėr jokios abėjonės, kad dabar taip gali būti ir esti Kad praktika, patsai veikimas išlavintų asmenį, visuomeninką, yra gyvai reikalinga pačiame veikime daryti mokslin o pobūdžio pastebėjimų, svarstymų, kurių išdavos paskiau susikristalizuotų į tam tikrą mokslinę sintezę, galinčią atstoti platų moksliškąjį pasiruošimą. Kita vertus, gerai žinoma, kad veikime ne visa kas randa sau pritaikymą, su kuo moksliškame pasirengime tenka susipažinti. Todėl ir suprantama, kaip praktika gali atstoti moksliškąjį pa- sirengimą bent tam tikrame laipsnyje.
Pagaliau, visuomeninkas turi turėti gyvą norą visuomenės gyvenime veikti, jos problemas studijuoti, visuomenės veikimui pasiaukoti, nes tik šiomis sąlygomis jisai galės panaudoti orientaciją, mokslinį pasiruošimą, parodyti praktinį sugebėjimą. Noras veikti, pasiaukoti yra centrinis dalykas, be kurio visi kiti savumai ir galimumai liks nerealizuoti. Apti- kimų ir kulturos istorija pakankamai nurodo, kad asmenų pasiaukojimas yra buvęs galingiausias visokios pažangos veiksnys, kad visos kitos sąlygos "palieka be reikšmės ten, kur trūksta gyvo noro. Jei noras turi tokios reikšmės visuomenės veikime, tai yra visai teisingas dalykas visuomenės gyvenime sudaryti tokias sąlygas, kurios visus gerus norus palaikytų, juos ugdytų, žadintų, stiprintų, ir kad būtų vengiama sudarinėti tokia situacija, kuri žmonėms atima norą veikti, upą migdo, slopina arba gyvąsias norų pajėgas nukreipia į tokias sritis, iš kurių visuomenei gresia pavojai, sugedimas. Jei, pav., visuomenėje susidaro nuotaika, kad mėgiami vien sensacingi romanai skaityti, kur vien išgveręs gyvenimas tematyti, kad laikoma labai aktualiu. dalyku gerai svaigalų išsigerti, paužti, kad nemėgiama interesuotis visuome- nės, tėvynės reikalais, aišku, tokia nuotaika yra visuomenės gerovei stačiai pražūtinga. Gyvenimo patyrimas yra parodęs, kad tikrą patvarų norą veikti, pasiaukoti tesukelia doriniai ir religiniai nusiteikimai. Į juos budriam visuo- meninkui ir reikia kreipti ypatingo dėmesio.
Vadovaujančios pagrindinės idejos, visuomenės struktura su jos nuo- taika ir veikėjo savybės — tai kertiniai akmens visųomeninko psichologijai.
1929. VI. 22.
“vara
Filosofinės problemos, kurių iškelia skruzdžių svetin- gumo instinktai, naudingi ir svetimos rūšies gyviams.
Iš E. Wasmann'o S. J. raštų, jo 70 metų amžiaus sukaktuvių proga *.
1. Artimas ryšys biologinio stebėjimo su filosofiniu.
Mūsų ikšiolinis tyrinėjimas rėmėsi biologiniu pagrindu. Mes mėginome iš biologinių reiškinių nustatyt jų pagrinde esamą dėsningumą, o paskui žiūrėjome, koks yra šio dėsningumo santykis su įvairiais biologiniais aiški- nimo principais. Tai darydami mes randame, jog faktai paremia tą mintį, kad čia tenka priimt esant specifiškų simfilijos instinktų, kuriuose pasireiškia paveldimomis patapusios modifikacijos normalaus socialinių vabzdžių instinkto globot perus; tas instinktas čia dabar modifikuotas glo- bot tam tikrus svetimus vabalus, t. y. savo svečius. Toliau radome, kad į sv e- čių simfilijos plėtotę tenka žiūrėt kaip į funkciją išvidinių, organinių- -psichinių plėtotės priežasčių kombinuotų su išviršiniais veiksmais, tarp kurių naturalinė selekcija tevaidina antraeilį vaidmenį; nes svarbiausi veiksmai čia yra amikalinė selekcija, t. y. šeimininkų savo svečiams daromoji instinktivinė augi- nimo atranka ir su šiuo aktiviu auginimu susijusi, svečių globojimu pasi- reiškianti jaudinimo veikmė svečių prisitaikymo simfilinių charakterių plėtotei.
Kadangi šių dviejų veiksmų aktivūs palaikytojai yra šeimininkų simiiliniai instinktai, tai mūsų tyrinėjimas ėjo prie simfilinių instinktų plėtotės giminės istorijoj (stammesgeschichtliche Entwicklung der Symphylie-In- stinkte) ir tuo prie šeimininkų simtilijos plėtotės. Cia pasirodė, kad specifiškai determinuotų simtilijos instinktų kilmė išaiškint tegalima pavel dėjimu embiontiškai įgytų instinktų modifikacijų, kurios persikėlė į veisimosi lytinę paveldėjimo plasmą atatinkamomis genų modifikacijomis centrinėj nervų sistemoj. Todėl jų kilmei mes turėjome priimti tiesioginio paveikimo — lamarkistinį — principą, tuo tarpu kai gamtinės atrankos — darvinistinis — principas čia buvo visiškai bejėgis; mat, kalbamieji instinktai kilo kaipo pra- džioj indiferentiškos perų globos skatulio modifikacijos be naturalinės selekcijos prisidėjimo, ir jie (tie instinktai) toliau plėtojosi savo specitišku
* Zinomam skruzdžių tyrinėtojui Erichui Wasmann'ui šių metų Gegužės mėn. 29 d. sukako lygiai 70 metų amžiaus (gimęs 1859. V. 25). Šiąja proga čia, io leidžiami, išvertę įdedame paskutinį skyrių iš vieno jo paskiausiųjų raštų, būtent: Die Gastpilege der Ameisen, ihre biologi:chen und philosophischen Probleme (234. Beitrag zur Kenntnis der Myrmekocophilen und Termitophilen). Berlin 1920. Tasai (VIII) skyrius knygoje eina tokia antrašte: „| ie philosophischen Probleme in der fremddienlichen Gastpilege der Ameisen“ (pusl. 111—136). Vasmano autoritingumui skruzdžių tyrinėjimo šrity pažymėti priminsime tiktai žodžius žinomo biologo genetininko Berlino Un-to prof. R. Goldschmid to, ištar- tus šiųmetinių Vasmano sukaktuvių proga: „Nenuilstamu darbu Vasmanas patapo vienu pirmųjų autoritetų šioj (skruzdžių tyrinėjimo Pr. D.) srity, o vienoj dalinėj srity, būtent, skruzdžių svečių srity neginčijamai didžiausiu autoritetu“ ĮVoskisgE Zeitung 1929, 20. Mai. Das Unterhaltungsblatt Nr. 122). — Berods, apie iilosotines ir teleologines skruzdžių svetingumo problemas pagal E. Vasmano tyrinėjimus jau yra trumpai rašyta „Loge“ 1923 metais; anas straipsnis galėtų eit kaip įvadas į šįjį, kuriame kalbamosios pro- blemos nušviečiamos plačiau ir pagrindingiau. iai)
66 E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuosė
pavidalu net prieš tą selekciją tais. atvejais, kuomet jie tapo pozitiviai žalingi šeimininkų labui. Tuo būdu, pradžioj ontogenetinių vyksmų pradėta, filogenetinė simfilijos instinktų plėtotė ėjo tolyn pasiremdama išvidiniais, organiniais-psichiniais plėtotės dėsniais, iki priėjo galą, kai atatinkamos šeimi- ninkų kolonijos išgaišdavo, kaip tatai mes smulkiai parodėme atsitikus su Lomechusos auginimo eiga kolonijose Formica sauguinea (II, 2, C). Todėl visa simtilijos instinktų plėtotė mums pasireiškia kaip plėtotė iš išvidinių priežasčių, o išviršinis, jaudinimą sukeliantis ir kryptį nustatantis, faktorius toj plėtotėj buvo šeimininkų individinis pamėgimas globot svečius, ir tas pamėgimas ėjo didyn progresivai plėtojantis simfilų exsudatų funkcijai.
Mūsiškiame tyrinėjime mes negalėjome išmesti nei tikslingumo (finali- tas), nei priežastingumo (causalitas) sąvokų. Individinė praktika globot savus ir svetimus perus, kiek tatai tenkina individinį smagu- riavimą (maitinimosi paskatos pasireiškimas), yra „sau naudingas tikslingu- mas“ (selbstdienliche Zweckmassigkeit) Becher'io mintimis L. „Rūšiai nau- dingas tikslingumas“ (artdienliche Zweckmžssigkeit) pasireiškia normalia savų perų globa, kurią praktikuoja socialiniai vabzdžiai; o „svetimiems nau- dingas tikslingumas“ (fremddienliche Zweckmūssigkeit) pasireiškia adop.ti- vine globa, globojant ir auginant kai kuriuos tikruosius svečius. Sio trejopo tikslingumo esimas ir biologijai nėra kokia tik „tariamoji proble- ma“ (Scheinproblem), ji nėra kokia „bergždžia spekulacija“, bet betar- piška logiška išvada iš biologinių faktų, kurie mums užduoda klausimą ir apie santykį tarp priemonės ir tikslo reiškinyje, ir apie santykį tarp priežasties ir veikmės jame.
O jei dabar toliau paklausime, kaip išaiškint dėsninga harmo- nija, kuri skruzdžių svetingumu pasireiškia kaipo sau, savo rūšiai ir sveti- miems naudingas tikslingumas, ir kuri atrodančius vieni kitiems prieštarau- jančius tikslus palenkia aukštesnei viėnybei, tai mes jau žengiam į ga m- tos filosofijos, o tuo ir į metatizikos sritį, kuri tyrinėja jūslėmis patiriamų reiškinių antjūslinius ryšius. Neišvengiama metafizikos porcija berods kyšo kiekvienoj gamtos mokslo teorijoj (pav., descendencijos teori- joj 2), kai ji, eidama toliau, negu kiek siekia tiriamų reiškinių faktino ryšio empirinis nustatymas, mėgina išaiškint taip pat ir to ryšio priežastį. Becher'is (1917, 135) teisingai nurodo į modernąją atomistiką, kuri kaip tik dėlto buvo blogai apšaukta kaip „metafizika“. Atsisakymas tyrinėt antjūslinius ryšius, kaip to reikalauja kondicionalizmas, išplėštų gamtos mokslui jo cha- rakterį, kaip mokslo, kuris yra cognitio ex causis; todėl kiekvienoj gamtos mokslo teorijoj jau y ra kažkas metafiziška, Tiesa, gamtininkui, kaip tokiam, tenka užsiimt tik artimiausiomis reiškinių bei jų ryšio prie- žastimis; bet, kaip galvojąs žmogus, jis jaučiasi verčiamas ieškot taip pat ir aukštesnių bei paskutinių jo nustatytų gamtos dėsnių priežasčių; jis negali nesidomėdamas praeiti ir pro šias problemas, nors jas jis įgali atsakyt jau
1 Apie Becher'į ir jo gamtos filosofiją žiūr. plačiau šiame pat sąsiuviny. 2 Pig. apie tai ir Conrad Gūnther, Gedanken zur Descendenztheorie (Verh. d. Deutsch. Zool. Gesellsch. 1914, s. 91—112).
E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuosė 67
nebe kaip „gamtininkas“, bet kaip „gamtos filosofas“. Todėl taip pat ir filo- sofiškai galvojąs biologas turi teisės paklausti: kame glūdi giliausia priežastis | harmonijos tarp įvairių tikslingumo formų skruzdžių svetingumo reiškiniuose ir tarp įvairių veiksnių, tą harmoniją nustatančių? Kokį atsaką mums šiuo klausimu gali duoti filosolija?
Immanuelis Kantas(1724—1804), rods, daugelio ir šiandien dar yra laikomas didžiausiu vokiečių filosofu, iš kurio gamtos filosofija „turi savo tariamą genialų drąsumą visą pasaulį konstruot iš proto“ /. Tačiau, kaip galvojantis gamtininkas, aš negaliu juo sekti. Nes tikrovėje Kantas savąja „Grynojo proto kritika“ įnešė nesutarimą (nesandorą) tarp gamtos filosoti- jos ir gamtos mokslo, ir tai abiem nebuvo į sveikatą, kadangi abiem jis atėmė realų jųdviejų pagrindą. Objektivusis „daiktas savy“ esąs mums nepažįstamas, o mūsiškį pasaulio paveikslą mes susidarą tik iš subjektivųjų kategorijų, kurios esančios mūsų proto įgimtieji galvojimo būtinumai; mes negalį žinot, ar tai, ką mes pasaulio pažįstame, yra taip pat ir tikrosios daiktų savybės? Šias mintis nuosekliai vesdama toliau idealistinė (vokiečių) gamtos filosofija po Kanto turėjo prieit visą pasaulį su jo reiški- niais pareikšti esant gryną produktą, kurį produkuoja Aš; čia nebegalėjo būt kalbos apie pažinimą gamtos ir jos dėsnių, kaipo objektivai turimojo daikto. Tuo būdu buvo atimtas pamatas visokiam gamtos tyrimui ir visokiam mokslui; tegalėjo būt tik Aš'o tyrinėjimas ir Aš'o mokslas, atmetęs stebėjimą bei eksperimentą ir norėjęs viską išaiškint tik a priori.
Kitokią gamtos filosofiją, turinčią didesnės ir patveresnės vertės už kantiškąją, beveik šimtą metų pirmiau už Kantą buvo sukūręs Gottfried'as Wilhelm'as Leibniz'as (1646—1716); iis, pasirėmęs fosilijomis, savoj Protogaea'oj (1693) visų vokiečių filosofų pirmutinis ištarė mintį apie organi- nio pasaulio giminių (kamienų) plėtotę. Kad ir šiandien mes atmetame Leibnico monadų mokslą ir artimai su juo susijusią jo prestabilizuotos harmonijos sistemą, tai vis dėlto turime pripažinti, kad Leibnico gamtos filosofijoj pilnai palikta gamtos mokslui jo pažįstamoji sritis ir sujungta į harmoningą pilnatį su gamtos filosofiniu pažinimu, kuria pilnatimi mes ir šiandien negalime nesistebėt. Jis buvo pirmasis vokiečių gamtos filosofas, kuris mokėjo vieningai ir neprieštaraujamai sujungti teleologinį ir kausalinį galvojimą. Aš sutinku su B. Jansen'u, kai jis rašo 3:
„Gamtos filosofijai Leibnicas įgijo nemirštamų nuopelnų rehabilituo- damas immanentinę teleologiją. Ogi nustatymas ribų, iki kol yra leistina gamia aiškint iš veikimo priežasčių ir iki kol iš tikslo priežasčių, taip pat negin- čijamai turėtų būt laikomas puikiu skyrium Leibnico sistemoj; savo klasiki- šku formulavimu jis pralenkė visus prieš save, net tokį Aristotelį ir Tomą Akvinietį, ir stovi nepralenktas nė vieno paskesniųjų, net nepra- lenktas nė Kanto veikalo apie sprendimo jėgos kritiką. Kaip koks aras, išdidžiai pakilęs, jis plasnoja viršųm savo gadynės mechanizmo žemumų, — to mechanizmo, kuris težino dydį, skaičių, matą, svorį ir judėjimą, — ir
1 E. Radl, Geschichte der biologischen Theorien I, 245.
2 Pl. taip pat B. Jansen'o išvedimus (Kants Lehre von der Einheit des Bewusst- seins. Philosophisches Jahrbuch. 32 Bd., 354) apie gamtos dėsnių išgaminimą kuriamąja proto jėga Kanto „Principų analitikoj“.
š Streiflichter auf das Philosophie Leibnizens. Stimmen der Zeit, 92 Bd., 5 Heit, 544;
68 E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuosė
iškyla prie idealių aukštybių, iš kurių į pasaulį yra žiūrėjęs Platonas, Aristo- telis, Tomas. Jis (Leibnicas) vėl įveda išvidines, spontaniškai veikiančias gamtos jėgas; jis aiškina, kad gamtos daiktai patys iš savęs vykdo tikslus, pa- verčia juos įrankiais, nesąmoningai dirbančiais aukštesnių minčių tarnyboj. Pasaulio visetas nėra aklų gamtos jėgų padarinys; jis taip pat nėra ir atsitikimo produktas, ir dar mažiau būtinas begalinės, nepatapusios gamtinės jėgos išplė- tojimas: pasaulis yra kūrybinis įgyvendinimas Dievo minčių ir tikslų, kaip galvojo šv. Augustinas“.
„Toliau, būdamas apsityręs ir susipažinęs su visais tiksliaisiais darbo būdais ir įsigilinęs į jaunatvės energijos kupino ir savo pergale įsitikinusio gamtos mokslo nuostabius pasisekimus, jis (Leibnicas) aštriu rėžuku pabraižo skiriamąsias linijas tarp mechaniško ir teleologiško aiškinimo sričių: atskiri vyksmai ir dėsniai yra aiškintini grynai mechaniškai iš jų veikimo priežasčių; tyrinėtojas gali taip pat pradėt ir nuo tikslo svarstymo, kaip nuo heuristi- nio pagelbinio dalyko; tačiau mechaniško-kausališko aiškinimo reikalavimus jis tebus patenkinęs tuomet, kai jis bus atidengęs visą mechanizmo maši- neriją, kai bus suradęs visas gijas veikiamųjų priežasčių, nustatytinųjų me- chaniškai pagal skaičių, dydį, svorį. Ogi viso pasaulio konstrukcija, atskirų dalykų įtvarkymas į pilnatį ir harmoniška sandora yra suprantama tik iš tikslo. Toliau, gyvybė, visi sielos veiksmai vykdo tikslus ir todėl be teleologinių požvilgių neišaiškinami“.
2. Svečių globojimas — gyvulių psichologijos problema.
Problema, kuri susijusi su tik ką pastatytu klausimu, pirmiausia pridera gyvulių psichologijai. Nes svečių globojimo reiškiniuose juk veikia socialinių vabzdžių instinktai. Skruzdės tenkina savuosius individinius instinktivinius skatulius globodamos ir savo pačių perus, ir savo svečius; bet šie skatuliai yra taip sutvarkyti, kad jie harmoniškai tarnauja trejopam, atrodytų prieštaraujančiam, tikslingumui, būtent: sau, savo rūšiai ir svetimiems naudingam tikslingumui. Grįžtant jau į praeitojo (VII) skyriaus gale pasta- tytą klausimą, galima paklausti: Kuriuo būdu yra taip sutvarkytas skruzdžių individinis smaguriavimas, kad jos normaliomis sąlygomis globoja bei au- klėja ir savo pačių, ir savųjų svečių perus, užuot juos be atodairos suėdu- sios? Skruzdžių „nuosavas protas“! negali būti čia tas dėsnių davėjas.
! Kad negalima tvirtint skruzdes turint proto filo ofine šio žodžio prasme, t. y., kad jos neturi įžvelgimo į daiktų sąryšį ir formalinio gebėjimo daryt išvadas, aš pl čiai kalbė- jau savo pirmesniuose raštuose, būtent: Die Zusammengesetzten Nester und gemischten Kolonien der Ameisen. Miūnster i. W. 1891. III Abschn. 1. Kap. — Instinkt und Intelli- genz im Tierreich. Freiburg i. Br. *1905. — Vergleichende Studi:n iiber das Seelenleben der Ameisen und der hėheren Tiere. T. p. 21900. -— Die psychischen Fžhigkeiten der Ameisen, Stuttgart 18:90 (Zoologica. Heit26). — Neues ūber die Zusammengesetzten Ne- ster und gemischten Kolonien der Ameisen. Allg. Ztschr. Entom. VI (1901) Nr. 23 u. 24; VII (1902), Nr. 1—21; 14 Kap. — Die psychischen Fžhigkeiten der Ameisen. 2 Aufl. Stuttgart 1909. — Das Gesellschaftsleben der Ameisen. Miinster i. W. 1915, 197 ss. ir 393 ss.
Gyvulių gebėji 10 jūsliniu patyrimu modifikuot savo įimtus instinktus ir „išmokt nedera supainiot su proto sąvoka, kaip tatai padarė H. E. Ziegler'is ir kiti zoologai. Plg. apie šitai ypačiai „Instinkt und Intelligenz im Tierreich3“ 2. Kap. ir „Die psychischen Fahigkeiten der Ameisen“* X Kap.: „Uber die verschiedenen Formen des Lernens“. Kad išmokimas jūsliniu patyrimu remiasi instinktivine baze ir pridera instinktivinio gyveniuio
"m" V" ET M? ——"
"TVR,
E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 69
Tai rodo ta didelė kvailybė, kurią jos nuolat daro ir vis pakartoja, kad augindamos /.omechusinų larvas auginasi savo pikčiausius neprietelius ir nepasimoko net žalą turėdamos. O Darvino gamtinė atranka, kaip aukščiau (VII-me skyriuj) matėme, taip pat negali išaiškint, nei kaip yra kilę normalūs perų globos instinktai, nei kaip jie dėsningai išsiplėtė globot ir augint tam tikrus svetimus kompanionus; abu šiuodu negalimumu yra rankomis apčiuopiamu. Tas, grynai mechanistiškas, aiškinimas, kuris instinktivų dė- sningumą mėgina aiškint kilus iš pirminio nedėsningumo, kai išgyveno „atsitiktinai tinkamieji (prisitaikiusieji)“, — tas aiškinimas jau sudūžta, kai jam tenka išaiškint normalaus perų globos instinkto pati pradžia; todėl jis yra bejėgis išaiškint ir simfilinių instinktų kilmę, jau nekalbant apie aiškų prieštaravimą, esamą tarp tuose instinktuose pasireiškiančio svetimiems nau- dingo tikslingumo ir gamtinės atrankos principų. Jei tikimybė dėsningai tvarkai kilt iš begalės atskirų elementų nedėsningo chaoso, tikimybių skai- čiavimo parodymu, yra išviso jau lygi nuliui, tai šiuo atveju ji mažesnė kaip nulis.
Todėl skruzdžių instinktivių skatulių dėsningoji tvarka bus turė- jus būti pirminė, iš anksto duota instinkto pradmeny. Ji, ta tvarka, diferencuodamosi giminės istorijoj ir specializuojantis socialinių vabzdžių perų globos instinktams tiek atžvilgiu savų perų globos bei jos šalutinų šakų, tiek ir atžvilgiu tos perų globos išplėtimo, — ta tvarka nėra buvusi (atbaigta), bet tik išsiplėtojusi išviršinių veiksnių poveikiu — svečių globos atveju, svečiams jaudinant šeimininkų jūsles. „Instinkto prad- mens“ sąvoka juk išreiškia dėsningą gebėjimą reaguot tiems išviršiniams jaudinimams, kurie sužadina instinktiviuosius veiksmus.
Šitai mus atveda į instinkto esmės klausimą. Manuoju nusista- tymu, kurį aš jau nuo 1884 m.! išplėtojau ir smulkiau pagrindau surišda- mas scholastinę instinkto sąvoką su modernąja, instinktas yra spe- cifiškai tikslingas pradmuo jūslinio pažinojimo ir pagei- dimo galios gyvulyje,savo organinį pagrindą turįs nervų sistemos pradmeny ir su jąja paveldimas. Šioj definicijoj mes galime apsieit be „gyvulio sielos“, apie kurią kalbėt būtų per daug į šalį; pakanka instinkto esmę nustatyt kaip organinį-psichinį pradmenį. Instinktai giminės istorijos plėtojosi artimai savitarpy priklausydami nuo morfologinės plėtotės; gyvulio somatinė-psichinė plėtotė sudaro pilnatį. Tačiau ši plėtotė nėra jokia prestabilizuota harmonija Leibnico mintimi, bet ji, kaip epigenetinį elementą, suponuoja išorinių priežasčių vei- kimą gyvulio organizmui ir jo jūslių organams; pagal tai, ji, ta plėtotė, vyko įgytų savybių paveldėjimo keliu, instinkto pradme- niui turint gebėjimo dėsningai reaguot išviršinių jūslių jaudinimams.
sričiai, dabar su manim sutinka Buijtendijk'as (Instinkt en leven, Kampen 1918). Prieš formalinį gebėjimą daryt išvadas pasisakė taip pat ir kiti skruzdžių tyri ėtojai, kaip Ford, Escherich, Wheeler ir Brun. Ziūr taip pat Escherich, Die Ameise. Schilderung ihrer Lehbensweise 2 Aufl. Braunschweig 1917, 307 ss.
1 Studie iiber den Trichterwickler. Toliau žiūr. „In tinkt und Intelligenz im Tierreich“ (?1905, 3. Kap.); „Die psychischen Fahigkeiten der Ameisen“ (21909, 2. Kap.).
70 E. Wasmann: Filosotinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose
Taigi, iš kur kilus ta aukštesnioji harmonija, kurioj, skruzdėms globojant perus, susijungia sau, savo rūšiai ir svetimiems naudingas tikslin- gumas? Kad socialiniams vabzdžiams normaliai globojant perus sau naudingasis tikslingumas, pasireiškiąs individui instinktivaus skatulio patenkinimu, susijungia su rūšiai naudingu tikslingumu ir palenkiamas jai tarnauti, tatai betarpiškai eina iš aukščiau patiektos instinkto definicijos. Nes rūšiai naudingieji instinktai kaip tik pasireiškia tuo, kad normaliomis sąlygomis tie veiksmai, kurie yra objektiviai naudingi rūšiai palaikyt arba tiesioginai (kaip veisimosi ir perų globos veiksmai), arba netiesioginai (kaip maisto ėmimas ir jo gamybos įvairios šakos), — kad, taigi, tie vei- ksmai yra padaryti subjektiviai smagūs ir individui; todėl jų, tų vei- ksmų, objektai iš jų išeinamais jaudinimais sukelia atatinkamo skatulio veiksmą, kaip reikalauja tikslas. Skruzdės normaliose sąlygose savąją perų globą atlieka taip, kad jų perai netampa be atodairos globėjų individualaus smaguriavimo aukomis; tatai yra be jokių tolesnių išvedžiojimų suprantama iš perų globos instinkto esmės, kadangi, perų globos darbą atliekant, su tuo darbu susiję malonūs kvapo ir skonio jaudinimai globėjoms tėra priemonės tikslui pasiekti; todėl normalus saikas patenkinant skruzdžių individinį smagu- riavimą turi laikytis rūšiai reikalingose ribose. Bet jau ir ši harmonija sau, ir savo rūšiai naudingo tikslingumo mūsų protui suprantama tik tuomet, kai mes imame, jog abu juodu sustatė į santykį aukštesnioji Išmin- tis. Jei mes neatsisakome nuo protingo galvojimo, tai jau ir šio atvejo akivai- zdoj negalime apsieit be „supraindividinės inteligencijos“, kuri instinkto prad- menį sutvarkė taip, kad jis drauge yra naudingas sau ir savo rūšiai.
Dar labiau taip yra su trejopąja harmonija — sau, savo rūšiai ir svetimiems naudingo — tikslingumo, kuris pasireiškia socialiniams vabzdžiams globojant savo svečius ir specialiai skruzdėms globojant vabalus Lomechusini. Iš kur tatai eina, kad šeimininkai, išplėsdami savų perų globą, reagavo ir tiems įjaudinimams, kurių sukėlė joms svetimi kompanionai, ir reagavo taip tikslingai, kad jose galėjo išsiplėtoti savi simiiliniai instinktai globot ir augint savo tikruosius svečius? Iš kur tatai eina, kad Formica šiuo keliu pati augina sau pikčiausius neprietelius? Iš kur tatai eina, kad, iš kito šono, tai žalai, kurią šeimininkai apturi iš svečių globos, betgi pastatytos ribos sakytuoju skruzdžių individiniu smaguriavimu, kuris yra proga tuos svetimus svečius taip“ „pasiaukojamai“ globot.
Nurodymas, kad svetimųjų kompanionų skruzdėms sukeliamieji jūslių jaudinimai yra „panašūs“ į tuos jaudinimus, kurių jos apturi normaliai glo- bodamos savo pačių perus, neduoda jokio išaiškinimo, nes tai yra tik peti- tio principii. Nes tai, kad, pav., skruzdė Formica sanguinea reaguoja vabalo Lomechusa strumosa kvapui, betarpiškai priimdama šį vabzdį kaip svečią, ir kad ji reaguoja Zomechusos larvų kvapui, jas globodama ir augindama, tai tatai yra kažkas pasidarę giminės istorijoj, o ne kažkas buvę nuo pradžių. Formica fusca ir F. rufifarbis juk iš paveldėjimo kitaip reaguoja tiems patiems jaudinimams, kadangi jų specifiškais globiamaisiais yra tapę kiti vabalai iš /omechusinių bei jų larvos; ir skruzdės Myrmica bei Camponotus vabalo Lomechusa strumosa bei jų larvų leidžiamiems jaudinimams reaguo- ja visiškai skirtingai, negu skruzdės Formica. Jog įvairių svečių savo atatinkamiems šeimininkams daromieji jūslių jaudinimai veikia žadindami
E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 71
globot, o ne tik suėst, šitai tenka aiškint tuo būdu, kad šeimininkai psichiškai prisitaikė prie savo atatinkamų svečių, kuris prisitaikymas yra korelatas organiško psichiško tų svečių prisitaikymo prie savųjų šeimininkų.
Taip pat klausimas, kaip Zomechusos protėvis būtų galėjęs sugebėtiišanksto padaryt „panašų įspūdį“ skruzdei Formica, kaip jo rūšies draugai arba jų perai? Juk įtikima jį kilus iš bet kurios su Myrmecodonia giminingos tor- mos, kuri skruzdžių tarpan bus buvus įsiskverbus kaipo pradžioj nepriete- lingai persekiotas įnamis (synechtre). Taigi, pirmasis psichinis įspūdis bus turėjęs būt tiesiog priešingas nūdieniam ir galėjęs sukelti tik neprietelingą reakciją. O paanalizuokime tą psichinį vaidmenį, kurį objektas, vadinamas Lomechusa strumosa, šandien vaidina jūslėms skruzdės Pormica sanguinea. Jau pirmiau, pasirėmus stebėjimo faktais, buvo parodyta, kad vad, supainio- jimo hipotezė visai neturi pagrindo. F. sangu'nea nesupainioja net Lome- chusos su kuriuo kitu iš Atemeles'ų giminės, jau nekalbant apie tai, kad ji Lomechusą arba kurį kitą Atemeles'ą palaikytų esant savosios giminės arba bet kurios skruzdės larvą.
Psichinis kompleksas „Lomechusa strumosa“ jos skruzdės šei- mininkės jūslinėje priešenoje (sensorische Gegenwelt; v. Uex ku T'io. termi- nas) yra labai įdomus psichologinis pabūklas. Kad to pabūklo subjektas yra trumpasparnių šeimynos Aleocharinae pošeimynio ir Myrmedoni/ni grupės vabalas, to skruzdė, naturalu, nežino; apie tai ji nusimano dar mažiau, negu nespecialistas entomologijoj, kuris, nors priderėdamas prie Homo sapiens, betgi Zomechusą, dėliai jos plataus, liurbiško kūno pavidalo, linkęs yra lai- kyti veikiau esant kokią blakę, negu ką iš Staphylinidų. Tas „daiktas savy“, kuris mokslo vardu vadinamas Lomechusa strumosa, abiem (skruzdei ir ne- specialistui žmogui) palieka nepažįstamas, kadangi juodu patiria tik (kalba- mojo) objekto jūslinį paveikslą. Tačiau ir šis jūslinis paveikslas yra abiejų pagrindingai skirtingas. Tuo tarpu kai žmogui šis paveikslas yra sudėtas iš regėjimu patiriamųjų elementų (spalvos, žvilgėjimo, formos, dydžio ir tt.), skruzdės Pormica sanguinea įjūslinis paveikslas „Lomechusa strumosa“ yra esmingai kitoniškas. Jai tas paveikslas yra pirmoj eilėj sudarytas iš palie- timu bei kvapu patiriamųjų elementų (topocheminė jautimo jūslė, Forelio odeur au contact), kadangi jos organai yra lokalizuoti judriuose jaustuvuose ir įstengia patiekti mums neprieinamą skonio formos paveikslą; todėl kalba- mąjį vabalą skruzdė tuoj apžiūri savo jaustuvų galeliais, idant jį „identili- kuotų“ (nustatytų jo tapatumą). Antroj eilėj prie čia dar prisideda taip pat ir regėjimo paveikslas, kurį kalbamai skruzdei suteikia apie šio vabalo spalvą ir pavidalą jos gerai išplėtotos tinklinės akys.
Tačiau šie elementai tėra išviršiniai (periferiniai) tame psichiniame komplekse, kurį Lomechusa strumosa sudaro jos skruzdės šeimininkės jūslių pasauly. Prie jų prisideda dar labai svarbus išvidinis (centrinis) elemen- tas, kuriuomi visas šio objekto jūslinis reiškinys jį patiriančiai skruzdei daro įspūdį paveldimai pažįstamo malonaus dalyko jau pirmiau, negu ta skruzdė jį yra aplaižinėjusi. Šis elementas tat yra nulemiąs svar- biausias elementas simiilijos instinktu, kurio vedama F. sanguinea, taip pat ir tada, kai Lomechusa atsitiktinai turi atstumiantį svetimą kvapą (žiūr. aukščiau pusl. 41 ir 65, past. 1), palietusi savo jaustuvų galeliais, šį vabalą pažįsta esant tikrąjį savo giminės svečią (Stammgast). Skruzdės
72 E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose
jūslinėje priešenoje šis „giminės svečias“ nėra nei jos pačios rūšies skruzdė darbininkė, nei karalienė, nei larva, bet ens sui generis, savotiškas kažkas kvepiąs ir saldus, kurį mes žmonių kalba vadiname „aukštai išsiplė- tojusiu tikruoju skruzdės F. sanguinea svečiu“.
Kad šis centrinis instinktivinis elementas yra giminės istori- joj išsiplėtojęs iš prisitaikymo prie svečio ir šeimininko, nereikalinga jokio tolesnio įrodymo. Bet taip pat ir su šiuo elementu faktinai susiję Lomechusos "kvapo ir k. periferiniai elementai, jos visa kompleksinė kokybė („Komplex- Gualitūt“; Volkelt'o terminas) yra kažkoks giminės istorijoj patapęs da- lykas (etwas Gewordenes). Ir dar kartą pabrėžtina, kad prisitaikymas, iš kurio išsiplėtojo psichinis kompleksas, vadinamas „Lomechusa strumosa“, buvo iš abiejų šonų, t. y. kad ir svečias savo organinėmis-psichinėmis savybėmis prisitaikė prie šeimininko, ir šeimininkas prisitaikė prie savo svečio instinktiviai, pamėgdamas kaip tik tas svečio kokybes, kurios yra šeimininko amikalinės selekcijos produktas. Šio svečio „paveldėtos pažinties“ centrinis instinktivinis elementas giminės istorijoj susiformavo kaip tik tuo būdu, kad su vabalo periferinėmis kvapo ir prisilietimo kokybėmis patvariai asociavosi jo perife- rinės skonio kokybės; aplaižinėjant tokį kvepiantį svečią, šitos skonio ko- kybės teikė šeimininkui apgirdančio smagumo (žiūr. a. p. 14). Dėliai pavel- dėto engramo šiandien jau Lomechusos vienas prisilietimas bei kvapas, ir prieš individualiai patiriant skonį, sukelia skruzdžių globos instinktą (žiūr. a. p.27 ss. ir 104 ss.), kaip tatai eina iš manųjų bandymų su autodidaktine Formica sanguinea (žiūr. a. p. 28, 42). .
Kaip su psichiniu kompleksu, kurio objektas yra Lomechusa strumosa, panašiai yra ir su subjektu psichinio komplekso, vadinamo „Lomechusos larva“. Taip pat ir ši skruzdės F. sanguinea jūslėms neturi lygios reikšmės nei su tos pačios rūšies skruzdės larvos kompleksu, nei su kompleksu svetimos Lomechusinių larvos, kuri paveldėjimu nepridera tai pačiai skruzdei šeimininkei; nes sanguinea tas larvas iš tikrųjų atskiria ir nuo jos pačių larvų, ir nuo svetimos rūšies svečių larvų (Žž. a. 98 ir 108). Taip pat ir šis psi- chinis kompleksas, greta periferinių palietimo bei skonio elementų, turi dar centrinį, „paveldėjimu pažįstamo globiamojo“ elementą. Psichinis kompleksas „Lomechusos larva“ instinktiniame skruzdžių gyvenime bus turėjęs taip pat išsiplėtoti giminės istorijoj, kaip ir kompleksas vardu „Zomechusu“. Tačiau anasis yra filogenetiniu atžvilgiu vėlybesnis negu šis, kadangi ądoptivinė svečio larvų globa galėjo kilti tik tuomet, kai imago jau buvo pasiekęs relativai aukšto simtfilijos laipsnio !. Situo atžvilgiu Zomechusinių larvų instin- ktivinė globa genetiškai priklauso nuo pirmiau ėjusios tos pačios svečių rū- šies instinktivinės imago globos. Kaip jau buvo ir aukščiau pastebėta (p. 88, past. 1), tai yra antraeilis klausimas, ar dar ir šiandien esti aktivaus psichinio ryšio tarp šių vabalų larvų auginimo ir imago globos, kai skruzdės palytėjimo asociacijomis pažįsta konkretų šių larvų santykį su vabalais, ar šiandien Lomechusos larvos patyrimas betarpiškai veikia skruzdę FF. san- guinea, jaudindamas jos globojamus instinktus. Aš laikau antrąjį elementą
„1 Skruzdėms globojant Lycaenidų kirmėles ir panašiuose trofobiosei priderančiuose reiškiniuose turime kitokius santykius, kadangi čia simbiosė betarpiškai susijusi su aiatin- kamos svečių rūšies larvine stadija, kuriomis skruzdės naudojasi kaip „naudingais galvijais“
| And žali i aa
E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 73
bent svarbiausiu ir tikrai nulemiančiu šių dienų Lomechusinių larvų globoj, nors ir pirmojo nenorėčiau visiškai neigti. Bet Zomechusinių larvų adoptivinė globa skruzdės Furmica, taip pat kaip ir imago globa, yra giminės istorinis produktas savitarpy prisitaikant svečiui ir šeimininkui. Tatai dabar turime paklausti: Iš kur tat kilęs šis savitarpio prisitaikymas, kuris daro naudos tik svečiui, o šeimi- ninkui, atvirkščiai, yra žalingas?
Čia mes iš tikrųjų atsistojame prieš vieną nuostabiausių gyvulių psi- chologijos mįslių. Vabalams iš trumpasparnių šeimynos !, kurie nėra perdaug draugingi vabzdžiai, pavyko ne tik įlyst į skruzdžių peštukių kolonijas, bet jie tapo priimti ir į kolonijų bendruomenę, ir naudojasi visais tokio gyve- nimo patogumais, o už tą visą jų globą ir jų perų auginimą jie „atsimokėda- mi“ teikia skruzdėms tik skanių exsudatų, dėliai kurių jų šeimininkai juos uoliai aplaižinėja, bet paprastai nesuėda. Su šeimininkais susisiekdami čiuptu- vais ir, ypač Alemeles'o aukštai išsiplėtojusia, aktivia mimikrija, jie patapo ne tik skruzdiniai vabzdžiai, bet ir lyg vabzdinės skruzdės. O tačiau jų centrinė nervų sistema, kaip rodo jų smagenų anatomija (žiūr. tab. II, fig. 28—30), toli gražu nėra taip aukštai išsiplėtojusi, kaip nervų sistema jų šeimininkų, kurių lėšomis jie gyvena ir kuriems jie savuoju perų parazitizmu nekliudomi daro didžiausios žalos. O tokios „išmintingos“ skruzdės visa šitai ne tik ramiai priima, bet šių brangiųjų savo svetelių perais rūpinasi net daugiau, negu savo pačių perais ir Zomechusinių larvoms rodo pirmenos prieš savo pačių larvas, kurios, taip pat kaip skruzdžių kiaušiniai, rodosi eina tik kaip ėdalas besočiam adoptivuotų (Lomechusinių) larvų apetitui! Argi čia nėra nesuprantamų prieštaravimų?
Nesuprantami ir pilni prieštaravimų šie reiškiniai yra tik tuomet, jei į simfilų plėtotę ir į jų šeimininkų simfilijos instinktų atatinkamą plėtotę žiūrėt kaip į atsitiktinumo arba ir kaip į vadinamojo gyvulių proto padarinį. Bet jei į tai pažiūrėt iš aukštesnio požvilgio, tai tariamieji prieštaravimai išsisprendžia ir susijungia į nuostabią harmoniją tarp sau, savo rūšiai ir svetimiems naudingo tikslingumo. Kaip socialinių vabzdžių normalioj perų globoj yra sau naudingas tikslingumas sujungtas su rūšiai naudingu tikslingumu, taip svečių globoj sau naudingas tikslingumas per rūšiai naudingąjį susijųngia aukštesnion vienybėn su svetimiems naudingu tikslingumu. Kaip skruzdžių individualinis smaguriavimas praktikuojant
1 Kas čia pasakyta apie Lomechusiniu:, dar daugiau galioja taip pat tūlam simiilui tarp „sumedžiotų svečų“, kurių įsigyja plėšikiškos keliaujančios atogrąžų skruzdės (Jtciton ir Dorylus subgen. Anomma), k.a. Dorylseratus rez, gyvenąs su Anomma Wilverlhi Congo krašte (žiūr. m ano Neue Anpassungstypen bei Dorylinengasten Afrikas) (Col. staphyli- nidae) Ztschr. wissensch. Zool. CXVII (1917) Hett 2, p. 257—360. Tačiau stebėtų faktų apie juos tiek yra maža, jog apie šių vabalų santykį su jų šeimininkais mes tegalime spręst tik iš jų prisitaikymo charakterių, o apie svečių larvas ir jų santykį su skruzdėmis išvisa dar nieko nežinome. Apie Eciton'o ir Anommos sumedžiotuosius svečius žiūr. ypač mano raštus: Neue Dorylinengūste aus dem neotropischen und dem aethiopischen Faunengebiet. Zool. Jahrb. System. XIV (1900), Heft 3 p. 215—289. — Zur Kenntnis der Gaste der Treiberameisen und ihrer Wirte am oberen Congo nach den Sammlungen und Beobachtun- gen von P. H. Kohl S.C.j. bearbeitet. Zool. Jahrb. Suppl. VII (1904). Festschrift fūr Wei- smann p. 611—682. — Sur les nids des Fourmis migrantes (Eciton et Anomma). Atti Pentif. Aiko a Nuovi Lincei LX (1907) Sess. VII, p. 224—229. — Neue Anpassungtypen ir tt S. 200,
74 E. Wasmann: Filosofinžs problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose
normalią perų globą nėra patsai sau tikslas, bet instinkto prigimtimi stovi rūšies palaikymo tarnyboj, tai taip pat ir savos rūšies gerovė nėra perų globos sau tikslas, o svečių globoj drauge tarnauja ir svetimai rūšiai. Tuo būdu čia randame ypačiai gražiai įvykdintą tą „savitarpio pagalbą plė- totėj“, apie kurią rašė Petras Kropotkinas (1904).
Bet koki gi yra tie gamtos filosofiniai pagrindai, kuriais iš visa remiasi egoizmo ir altruizmo susijungimas skruzdžių instinktuose, kaip ir gyvulių drau- giniame gyvenime iš visa? Kas yra abiejų jungiamasis principas?
"Ši egoizmo ir altruizmo harmonija patenkinamai išaiškint tegalima priėmus aukštesnę Išmintį, „sūpraindividinę inteligenciją“, kuri stovi aukščiau kaip pavienė esybė ir kuri gyvulio instinkto pradmeny padėjo sau naudingąjį tikslingumą dėsningu santykiu sų rūšiai, o taip pat ir su svetimiems naudingu tikslingumu. Jau rūšiai naudingas tikslingu- mas, kuris pasireiškia gyvulių veisimosi veiksmais, iškyla aukščiau, negu kiek siekia individo sritis; tas pat galioja ir dėl rūšiai naudingo tikslingumo perų globoj, ypač socialinių vabzdžių; bet dar aukštesniu laipsniu tatai ga- lioja dėliai svetimiems naudingo tikslingumo, pasireiškiančio simfilijos instin- ktuose ir ypačiai skruzdei Žormica4 globojant bei auginant Lomechusinių vabalus. Tie organiniai psichiniai plėtotės dėsniai, kuriais gyvo skatulio individinis patenkinimas pastatomas tarnaut savos ir net svetimos rūšies išlaikymo tikslui, — tie dėsniai gali būt kilę tik iš aukšte- snės Išminties. Gamtos atranka negalėjo sukurt to įvairiopo dėsnin- gumo, kadangi tas tikslingumas jau yra prielaida galimumui giminės istori- joj plėtotis rūšims ir jų instinktams. O ypačiai „gamtos auginimu“ negali remtis nei normali socialinių vabzdžių perų globa, nei jos dėsningas perkė- limas svetimiems kompanionams simiilijos instinktuose, kaip pirmiau buvo parodyta,
3. Monistiškas ir teistiškas pasaulio suvokimas?
Kaip tenka mums vaizduotis tą „aukštesniąją Išmintį“, tą „antindividinį dvasinį elementą“ („iūberindividuelle Seelische“), iš kurio paskutiniame gale aiškintini organiniai-psichiniai plėtotės dėsniai gyvulių pasauly su jų pavel- damaisiais pradmenimis (genais)? Sis klausimas mus atvedą jau į metaiizi- kos aukščiausią problemą, būtent, į teodiceją. Paskutiniame gale mums čia tenka pasirinkti vienas iš dviejų galimumų: ar dėsnius duodantį principą gamtos tvarkoj mes imsime kaip substancialiai identišką su pačia gamtos esme, kaip tatai daro įvairių pavidalų monizmas!, ar mes tą principą suvoksime kaip substancialiai skirtingą nuo gamtos esmės, kaip daro teizmas. Už katrą šiųdviejų alternativų mes nusilemsime? Atsakymą šiam klausimui aš ir pasistengsiu kuotrumpiausiai duoti šios mažo studijos gale.
Priimti tokį antindividinį protą (Intelligenz), kuris, kaip „pasaulio siela“ („Weltseele“), „įsikiša“ į pavienes esybes ir suteikia joms savo pačios esmės „gabalus“ arba „ataugas“ (E. Becher) man rodosi yra daug priešta-
1! Žiūr. Friedrich Klimke S. J. Der Monismus und seine philosophische1 Grundlagen. Freiburg i. Br. 1911.
E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 15
ravimų ir nepatenkina nuoseklaus filosofiško išaiškinimo reikalavimų. Kaipo pasaulio siela, tas antindividinis protas juk turėtų turėt įsisąmoninęs tuos dėsningumus, kuriuos mes norime išaiškint jį priimdami; šiaip jis mums visiškai nereikalingas, kadangi „nesąmoningas“ supraindividinis protas (E. v. Hartmann) mums nėra naudingesnis už nepakankamą pavienių esybių protą, kuriam papildyt jis yra įvedamas į galvoseną. Bet jei mes jam priteigsime įsąmoninimą apie jo parėdymu turimus dėsnius, tai jau kaip tik tuo mes jį pakelsime į visą pasaulį apglobiančią Išmintį; nes jąja mes juk norime išaiškint visos gamtos tvarkos vieningą dėsningumą. Tuo- met ši Išmintis negali būt substancialiai indentiška su pačiais gamtos daiktais; nes kitaip ji būtų drauge ir begalo išmintinga, kadangi ji vieningai apima ir sutvarko visų gamtos esybių dėsnius, ir neišpasakomai neišmin- tinga, kadangi juk milionai pavienių esybių, su kuriomis ji nori būt iden- tiška, iš visa neturi jokio proto. Šio išvidinio prieštaravimo niekuomet neįstengia išspręst panteistiškai suprastoji „pasaulio siela“ arba „visako siela“ (Allseele).
Toliau, anasis supraindividinis protas, kaipo begalo išmintingas, turi būt vieninga dvasinė esybė, negalinti turėt nei gabalų, nei ataugų. Nes kitaip, vienas gabalas nežinotų to, ką kitas žino, ir būtų po visai tai pasaulį apglobiančiai Išminčiai. Taip pat šio prieštaravimo niekuomet neišspręs monistiškas supratimas, kuris pasaulio sielą laiko esant realiai identišką su materialiniais gamtos daiktais, arba ją taria (kaip darė Hae- c kel'is) esant sudėtą net iš begalinės daugybės „atominių sielų“.
Taigi, palieka tik antroji alternativa: tą supraindividinį protą, iš kurio kilę gamtos dėsniai su jos didinga harmonija, reikia manyti esant as me- ninę, nuo pasaulio substancialiai skirtingą, begalinės išminties, galybės ir gėrybės dvasinę esybę. Tai yra teistiškas Dievo suvoki- mas, kaip jis nuo pirmiau yra formuluotas krikščionių tilosofijoj bei teolo- gijoj. Šį suvokimą aš ir šiandien laikau dar esant vienintelį teisingą, kuris vienas teįstengia išaiškint taip pat ir harmoniją tarp sau ir svetimiemis naudingo tikslingumo socialinių vabzdžių instinkto reiškiniuose.
Priekaištai, kurių paprastai keliama prieš teistišką Dievo sąvoką !, eina iš nesusipratimų ir prietarų, kurių deja plačiai skleidžia monistiškos pasaulėžiūros, atseit Haecke!io mokyklos hylozoistinio monizmo atstovai. Kad teizmo asmeninis Dievas nėra koks „gastormiges“ Wirbeltier („dujų “ pavidalo“ struburinis gyvulys), netenka kalbėt; čia trumpai teks dirstelt tik į kai kuriuos kitus rimtesnius priekaištus.
Prieš kūrybos teistišką sąvoką norima iškelti, kad „kūryba iš nieko“ esanti logikos nesąmonė; nes iš nieko negalį nieko atsirasti; todėl reikią imti amžinas, pats savimi laikąsis pasaulis. — Šis priekaištas išleidžia iš akių tai, kad sąvokoj „creatio ex nihilo sui et subjecti“ kūrėjas yra ne nie- kas, bet Dievo visagalybė. O kad absolutaus tobulumo Esybė iš begalinės savo būties pilnybės gali išgamint nuo savęs substancialiai skirtingą pasaulį, tai anaiptol nėra koks galvojimo negalimumas, nors to būdo, kuriuo tas pasaulis
, i Plg. šiais klausimais taip pat T. Pesch, Die grossen Weltržtsel. 2 Aufl. Freiburg o A jo E toliau Esser-Mausbach, Religion, Christentum, Kirche, I Bd. Miin- chen |, II. Teil.
76 E. Wasmann: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose
yra leistas, mes negalime įsivaizdinti mūsų jūslėmis. —- Taip pat nepagrįstas yra priekaištas, būsią teizmo Dievas, kaip „šaliapasaulinė Esybė“, stovįš kaip koks svetimas ir visai išviršinis dalykas atžvilgiu į pasaulį. Nes, nors Dievas, . kaip begalinio tobulumo Esybė, yra substancialiai skirtingas nuo pasaulio daiktų, tačiau jis yra pirmoji pasaulio ir jo dėsnių priežastis (causa prima) ne vien tik savo išmintimi ir galybe, bet jis taip pat visuose daiktuose yra išvidiniausiai dabaresąs (gegenwartig; iš Dievo begaly- bės eina jo visuresybė. O ši visuresybė yra ne kokia pasivi, bet kuo labiausiai aktivi. Kaip Dievas savo visuresybe palaiko kūrybą jos egzisten- cijoj — conservatio est creatio continuata —, taip jis ir visuose kūriniuose veikia kooperuodamas kūrinių darbams (concursus divinus), kuris koope- ravimas sudaro būtiną pagrindą visiems kurinių veiksmams, tačiau nešalin- damas jų savotiškumo. „Šaliapasauliniu Dievu“ jis gali būt vadinamas tik tiek, kiek jis savo esme yra skirtingas nuo pasaulio daiktų; o kiek jis savo leistame pasauly yra išvidiniausiai dabaresąs ir veikiąs, jis yra „vidu- pasaulinis Dievas“ tikrąja šio žodžio prasme. Jei monizmas daro teizmui priekaištą, kad teizmas priešais gamtą stato „nuo pasaulio atitolusį (welttremd) Dievą“, tai jis pamiršta, kad Dievo visuresimas ir visurveikimas „pasaulio daiktuose yra perdėm teistiškos sąvokos, kurias monizmas yra pasiėmęs tik iš teizmo, idant jas perkeistų į filosofiškai nepagrįstą substancialinį identi- škumą Dievo su pasauliu. Kaip Dievo esmė, nežiūrint visa persunkiančio visuresimo, palieka skirtinga nuo gamtos daiktų esmės, taip ir Dievo veiki- mas visuose kūriniyose nešalina kurinių saviveikos ir nepaverčią jų „dieviškų veikimu“. Todėl pasaulio daiktų naturalus veikimas nuo pat pradžių vyksta pagal jiems duotus dėsnius kaip tikras gamtos vy- ksmas, o ne kaip savavališkas Dievo kišimasis į kūrinių veiksmus. Tary- dami Dievą sukūrus pajėgiantį plėtotis (entwicklungsfahig) pasaulį, kuris plėtojasi ir veikia savo paties dėsniais, mes turime aukštesnę pažiūrą į Kūrėjo išmintį ir galybę, negu kad mes manytume, Dievą turėjus kiekvieną daiktą kurti atskirai (pavieniui). Tai yra svarbiausias pagrin- das, kodėl mes ir organinei gamtos tvarkai aiškinti plėtotės (evoluci- jos) teorijai duodame pirmeną prieš konstancijos teoriją !.
Taigi, teizmo Dievą nedera vaizduotis kaip kokį Deus ex machina, arba kaip kokį teatro režisierį, kuriam tenka šokinėti pagalbon visur ten, kame vaidintojai nepajėgia savo rolių atlikti. Supraindividinio proto gamtos tvarkoj mes reikalingi ne tam, idant jis tiesioginai įsikišdamas padarytų tai, ko neįstengia gamtos daiktai savo pačių turimu dėsningumu. Toks įvykis būtų „stebuklas“ tikrąja prasme ?. Bet stebuklus Dievas daro tiktai antgam- tinės tvarkos tikslams, o ne gamtinės, ir todėl kai dėl šiosios, tai galioja principas, kad gamtos vyksmas yra aiškintinas tik gamtinėmis prie- žastimis, kurias nuo pradžios buvo dėsningai sutvarkiusi Dievo išmin- tis3. Tačiau šis pirmutinis gamtos dėsnių sutvarkymas nėra „stebuklas“,
! Ziūr. apie tai mano išvedimus knygoj „Die moderne Biologie und die Entwicklugs- theorie“ 3. Aufl. Freiburg i. Br. 1906, 9. u. 10 Kap. — Toliau: Der Kampf um das Entwi- cklungsproblem in Berlin. Freiburg i. Br. 1907, ypačiai p. 14 ir 19.
2 Apie stebuklo sąvuką žiūr. Kampi um das Entwicklungsproblem (1907) pp. 68, = 133; T. Pesch, Die grossen Weltratsel, 2 Aufl. II Bd., ypačiai pusl. 591; toliau Esser Mausbach, I. Bd. III. Teil., 7. Kap.
„In prima institutione naturae non guaeritur miraculum, sed guid natura rerum habeai“ (Thom. v. Aguino, Summa Theol. 1 g. 67, a. 4).
E. Wasmarn: Filosofinės problemos skruzdžių gyvenimo reiškiniuose 71
kadangi stebuklo sąvoka išreiškia „išimtį iš jau esamų gamtos dėsnių, ku- rią daro dėsnių davėjas“. Todėl mes ir aimetame „antindividinio dvasinio elemento“ betarpišką įsikišimą, kurį Becher'is (1917) yra linkęs priimti svetimiems naudingam tikslingumui tulžiniuose augaluose išaiškint. Panašios „pagalbinės hipotezės“ mes čia tiek pat maža reikalingi, kaip ir išaiškint harmonijai tarp sau, savo rūšiai ir svetimiems naudingo tikslingumo socialinių vabzdžių simtilijos instinktuose. Mūsų teistišku supratimu supraindividinis protas yra ne koks spragų kaišiotojas, kur naturaliniai plėtotės faktoriai patis neįstengia, bet kaip causa prima pirminiame instinkto prad- menyje kilti harmoniškai tvarkai kaip tik lų naturinių priežasčių, kurios savo pačių veiksmais trejopai tiksliai reaguoja atatinkamiems išvirši- niams jaudinimams. Šis aiškinimas tinka aiškint ir svetimiems naudingiems įtaisymams tulžinių augalų plėtotėj, jei priimsime, kad augalo formavimosi dėsniai jau savo pirminiame pradmeny. yra taip sutaisyti, jog jie įstengia tikslingai reaguot ne tik normaliems plėtotės jaudinimams, bet taip pat ir tulžinių gyvių poveikiu jiems daromiems nenormaliems jaudinimams, —